Tinklalaidės „Pagarbi tėvystė“ epizode pašnekovę kalbina jos autorė, Mylu.lt platformos tėvams kūrėja Dovilė Šafranauskė.
– Akvile, kad galėtume kalbėtis viena ar kita tema, pirmiausia patys turime išsiaiškinti, ką apie ją manome. O čia dar toks savaime nepatogus, netgi nepadorus dalykas. Nuo ko mums, tėvams, pradėti aiškintis savo santykį su pornografija?
– Į galvą šauna iš karto labai daug kelių, ką galima daryti. Pirmiausia – bandyti išsigryninti, ką mes suprantame, kas yra ta pornografija. Dauguma mūsų pornografiją suprantame po vienuoliktos vakaro rodomus vaizdus, filmo siužetus su nuogais žmonės, vyrais ir moterimis tobulais kūnais. Ir labai, labai daug sekso scenų.
Tačiau pornografija yra įvairesnė: ir nuotraukos, ir tie patys memai, ir audio turinys. Bet tai nišiniai produktai, o mes kalbame apie PornHub tipo pornografiją, kuri šiais laikais pasiekiama spragtelėjus pirštais. Tai yra labai guvi, labai aktyvi, labai energinga industrija, kurios žmonija suvartoja daugiausia iš medijų srities. Žmonės masiškai žiūri pornografiją. Net jeigu aš ar tu ar kažkurie kiti žmonės nežiūri, bendrame kontekste tai yra išimtis.
– Jei pornografijos tiek daug ir, kaip tu pati sakai, ji prieinama spragtelėjus pirštais, kartais mes su ja galime susidurti ne tik tikslingai, o spragtelėję kokią pasiūlytą nuorodą. Tą patį gali padaryti ir mūsų vaikai. Tai kaip su jais imti ir pasikalbėti apie pornografiją?
– Na, pornografija jau toks kietas riešutėlis, ir tam, kad mes jį galėtumėm išgliaudyti, reikia paruošiamųjų darbų. Apie pornografiją dažniausiai kalbame dviem scenarijais. Vienas – kai mes pasirenkame su vaiku pakalbėti dar iki vaikui susiduriant. Tai tobulas scenarijus, visų lytiškumo ugdytojų svajonė.
O kitas – kai nutinka pornografijos atvejis. Ir tada suvokiam – aš turiu pasikalbėti su savo vaiku apie pornografiją! Tai atrodo taip siaubinga, nes ta pornografija mums atrodo didesnis blogis, negu iš tikrųjų yra.
Įsivardinam – pornografija nebūtinai yra keiksmažodis. Dažniausiai pornografiją iš karto siejame su priklausomybe, netinkamu seksualiniu elgesiu ir panašiai. Tačiau pornografija yra skirta kur kas didesniam diapazonui: ir geroms patirtims, ir jausti malonumą, kurti aistrą ilgalaikiuose santykiuose. Žodžiu, ta pornografija nėra vien tik blogis.
Tačiau, ji gali būti kenksminga. Šiuo metu mes laikomės vienareikšmiško konsensuso, kad vaikams pornografija yra kenksminga.
– Taigi, kaip reiškinys, pornografija turi savo paskirtį visuomenėje, tačiau tam tikri šio reiškinio aspektai gali būti kenksmingi, jei pasiekiami per anksti, netinkamoje vietoje, netinkamame kontekste. O koks gi tas amžius, kada derėtų aptarti pornografijos temą su vaikais ir kaip tai daryti?
– Turbūt su pirmagimiais vaikais – nuo penkerių metų, su visais paskesniais – kur kas anksčiau. Jei penkiamečiai turi mažai kontakto su vyresniais vaikais, apribotą priėjimą prie medijų – dar yra saugu, kitais atvejais delsti nevertėtų. Dažniausiai vaikai pornografijos vaizdų pamato susibūrimuose su kitais vaikais.
Yra toks posakis lytiškumo ugdyme, kad mes nuolat vėluojame. Septintokams pasakojame ketvirtokų medžiagą, devintokams – septintokų, ketvirtokams – penkiamečių. Ir kad vaikai visada turi tokį jausmą: „Nu c'mon, suaugę, ta prasme...“ Viduje iš tiesų labai dažnai jie taip jaučiasi. Nesvarbu, kad mes pasakome ir visai įdomių dalykų, bet iš esmės visa masė yra jau gerokai per vėlu. Tai, kad mūsų vaikai nežino kažkokios informacijos, nereiškia, kad tai juos apsaugos nuo susidūrimo su ta informacija. Vis dėlto būtent žinios ir apsaugo mūsų vaikus. Mums tikrai atrodo visiškai per anksti. Ir tokiais momentais aš labiausiai siūlau į pornografiją tėvams žiūrėti per tokią prizmę, kad tai yra diskusija apie saugumą internete.
Kaip mes vaikams pasakojame, kad štai yra internetas ir jame, kaip ir gatvėje, gali būti visokių pavojų, kaip mes mokomės pereiti gatvę, mokomės apie šviesoforus, mokomės apie draugiškus, nedraugiškus šunis, ką daryti, kai griaudžia griaustinis ir trankosi žaibai, tai lygiai taip pat mes mokomės apie saugumą internete: nebendrauti su nepažįstamais ir fizinėje erdvėje, ir skaitmeninėje erdvėje, nepublikuoti savo duomenų ir nespaudinėti ant nepažįstamų nuorodų. Lygiai taip pat mokomės, kad kartais internete galima pamatyti vaizdų, kurie nėra skirti vaikams. Tuose vaizduose (tai gali būti nuotraukos, gali būti video filmai, filmukai), žmonės juda ir jie yra nuogi, vienas labai arti kito. Jie liečiasi, trinasi vienas į kitą. Jeigu vaikai žino žodžius „mylėtis“, „seksas“ ir taip toliau, tai mes galime ir tą žodyną naudoti. Daug patogiau kalbėti apie pornografiją, kai jau pamatai sudėti. Taip pat sakome, kad tokie filmai yra skirti suaugusiems, jie nėra skirti vaikams.
Jeigu tu kada nors pamatysi, nustok žiūrėti, nusisuk, užlenk kompiuterį ir ateik papasakok man. Ir čia atkeliauja, kaip ir visų sudėtingesnių auklėjimo temų frazė – „tu nepakliuvai į bėdą, tai gali nutikti visiems“.
– Beklausant kyla klausimas: o taip atsisėsti ir pradėti kalbėtis?
– Galima pradėti nuo konteksto, pavyzdžiui: „Šiandien klausiau tokios laidos arba skaičiau straipsnį ir pagalvojau, kad man būtina su tavimi pakalbėti. Noriu, kad tu iš manęs sužinotum, o ne iš kur kitur.“ Ir viskas. Ir jau turime visą vaikų dėmesį.
– O kaip elgtis, jei pavėlavome? Jei sužinome, kad vaikas reguliariai žiūri pornografiją? Iki kokio amžiaus tai yra raudona vėliavėlė? Kaip turėtume susigaudyti?
– Iki brendimo pradžios mūsų pareiga yra stengtis daryti viską, kad vaikas suprastų, jog tai nėra tinkamas turinys vaikui ir kad vaikas jo nežiūrėtų. Po brendimo aš laikausi tokios nuostatos, kad tai jau būtų kova su vėjo malūnais.
Kadangi mes neužtikriname lytiškumo ugdymo vaikams, tai jie kažkur tą savo smalsumą turi padėti. Vieniems vaikams reikia daugiau, kitiems mažiau. Berniukai patiria kur kas daugiau spaudimo žiūrėti pornografiją, mergaitės kur kas mažiau.
Pradėjusiems bręsti vaikams rekomenduoju ne drausti, ne gėdinti, ne kažkaip kurti tą baimės ir nuodėmės atmosferą, o dekonstruoti tai, ką jie mato. Problemizuoti, kad jie tiesiog suprastų ydingus scenarijus, matytų tuos tobulus, nugludintus kūnus. Suprastų, kad čia mes žiūrime kaip į olimpines varžybas, kad čia profesionalai užsiėmę tuo, ko įprastas joks žmogus niekada gyvenime negalės padaryti. Tai nėra realybė.
Deja, tikrovė tokia, kad didelė dalis jaunų žmonių turi prieigą prie pornografijos, bet neturi kokybiško, nuoseklaus lytiškumo ugdymo. Lytiškumo ugdymas yra labai plati disciplina, kuri pirmiausia yra skirta pažinčiai su savo kūnu: kas yra mano kūnas, čia ir kūno vaizdas, ir emocinis raštingumas, ir kūno raštingumas. Kaip aš jaučiu nerimą, kur man malonu ir kur ne. Taip pat tai gebėjimas būti santykiuose, ne tik su mylimais, bet apskritai su kitais žmonėmis.
– Dar viena priežastis, kodėl svarbu su vaikais kalbėtis TOMIS temomis, nes labai norisi būti tuo šaltiniu, į kurį kreipsis vaikas, jei jam kils klausimų. Juk jei tos temos nebus liestos, tikėtina, kad vaikas greičiau keliaus pas draugus, ieškodamas atsakymų.
– Arba pas poną „Google“. Tikiu, kad galime drąsiai jau su trimečiais, keturmečiais kalbėtis apie kiaušinėlio, spermatozoido laikus, vartyti knygeles ir padėti jiems sužinoti. Žinoma, su vyresniais vaikais tų pačių primityviausių knygelių gali nebepakakti. Gal reikia ir interneto, ir kažkokių įdomių video paieškoti, galbūt net kartu ieškotis. Ir kartu saugioje aplinkoje narplioti tas temas. Taip, daugeliui mūsų užtrunka savaites, mėnesius, kartais metus, kol mes pradedame nebejausti tų temų svorio. O gal visada kalbėsime tą svorį jausdami. Bet kalbėsime.
Labai svarbus elementas, kad vaikams neužtenka vieną kartą papasakoti. Tokios temos nuolatos turėtų kartotis.
Visą pokalbio su Akvile Giniota įrašą, kuriame pateikiama daugiau įžvalgų ir naudingų frazių pokalbiui, rasite tinklalaidės „Pagarbi tėvystė“ epizode „Pornografija. Kada ir kaip kalbėtis su vaikais. Pokalbis su Akvile Giniota“.