Ar žinote, kokia dovana pradžiugintų kiekvieną tėtį? Tiek knygos „Apkabink mane“ herojams tėčiui lokiui ir sūnui lokiukui, tiek ir mūsų kalbintiems tėčiams atrodo, kad apkabinimas yra viena geriausių dovanų tėvo dienos proga, rašoma „Nieko rimto“ pranešime spaudai.
– Kada tėčiai būna laimingi?
Merūnas Vitulskis:
– Tėčiai būna laimingi, kai jų mažyliai neserga ir karts nuo karto grįžę iš lauko pasako, kad pasiilgo tėčio.
Virgis Šidlauskas:
– Tėčiai dažniausiai būna labai skirtingi. Vienų galvos užkimštos muzika, kiti, kol neužmiega, visą laiką juokauja ir krečia pokštus, treti sportuoja, ketvirti žvejoja, o būna ir tokių, kurie per dienas blizgina automobilį ir saugo, kad ant jo nenukristų nė dulkelė. Bet tai pomėgiai. O vis dėlto didžiausia laimė tėčiui – matyti savo šeimą laimingą. Kai vaikai krykštauja ir juokiasi, kai žmona šypsosi ir merkia akį, kai tėvai laukia grįžtant ir sunkiai paslepia džiaugsmo ašaras, kas gali būti svarbiau?
Marius Čepulis:
– Tada, kai vaikai iš namų išvažiuoja (šypsosi). O dar kartais, kai grįžus namo pyplė ar pyplys atbėga apsikabint.
Julius Vaicenavičius:
– Tėčiai būna laimingi, kai vaikai sveiki, kai mamos patenkintos ir kai juos palaiko ir vertina.
– O kada tėčių vaikai būna laimingi?
Virgis Šidlauskas:
– Vaikai būna laimingi, kai gali žaisti ir mėgautis atrasdami pasaulį, o ne nuolatos girdėti nesibaigiančius draudimus: ten neik – pargriūsi, čia saugokis – išsipurvinsi ir t. t. Jei mes, suaugusieji, girdėtume kasdien bent trečdalį tiek draudimų, kiek tenka išgirsti vaikams – vos grįžę griūtume į lovą kaip stovim ir ryte reikėtų trombonu pūsti tiesiai į ausį, kad atsikeltume.
Marius Čepulis:
– Kai gauna naują iPadą (šypsosi). O dar kartais, kai su tėvu bando šturmuoti Gedimino kalną ne takeliais.
Merūnas Vitulskis:
– Kai tėtis pasiima iš darželio!
Julius Vaicenavičius:
– Vaikai būna laimingi, kai turi gerų draugų, juos supa saugi ir draugiška aplinka, daug smagių žaidimų, muzikos ir mokslų.
– Ar švenčiate tėčio dieną? Kaip?
Marius Čepulis:
– Paskambinu savo tėčiui. Man paskambina, parašo ar aplanko mano vaikai.
Virgis Šidlauskas:
– Švenčiame paprastai – išlekiam į parką, nusiperkam ledų ar kavos ir tiesiog smagiai kartu leidžiam laiką.
Julius Vaicenavičius:
– Tiesiog paprastai ir nuoširdžiai aplankom ir pasveikinam tėtį.
Merūnas Vitulskis:
– Taip, praeitais metais pirmą kartą šventėm, ėjom į batutų parką.
– Gal turite patį mėgstamiausia žaidimą, kuri žaidžiate su savo vaikais? Koks jis?
Marius Čepulis:
– Kadangi visi vaikai skirtingo amžiaus, tai žaidžiam skirtingai.
Su dviem vyresniais žaidžiam kortomis „durnių“, su antroke žaidžiam peles, kates ir kitus gyvūnus. Su mažąja vartom knygutes ir lakstom aplink lovą.
Virgis Šidlauskas:
– Slėpynės – vienas iš geriausių. Svarbiausia – slepiantis nesijuokti (šypsosi).
– Kokią knygą patartumėte perskaityti visiems tėčiams?
Merūnas Vitulskis:
– „Mažąjį princą“ ir „Pypliotyrą“.
– Ar skaitote savo vaikams knygas? Kokią paskutinę kartu skaitėte?
Virgis Šidlauskas:
– Mėgstame skaityti knygas. O paskutinė, kurią teko laikyti rankose, – Raimondo J. Nabaus „Žalios pėdos“.
Julius Vaicenavičius:
– Kartais skaitom, bet mūsų vaikeliui labiau patinka lopšinės. Esame net sukūrę savo lopšinę!
Marius Čepulis:
– Skaičiau kažkada, kol maži buvo. Dabar mažajai kasdien beveik visokias knygeles skaitau. Paskutinė apie tai, kaip miega gyvūnai.
Julius Vaicenavičius:
– Būti tėčiu yra pašaukimas, tad kai būnam su vaikais, tai būkim šimtu procentų. Jei bandom vienu metu būti keliose vietos, vaikai tai jaučia, o ir patys nepatiriam pilnos meilės.
Virgis Šidlauskas:
– Tėčiams palinkėčiau nepamiršti, kad vaikams be galo smagu laiką leisti ne tik su draugais, bet ir su tėveliais – keliauti su jais, pamatyti naujas vietas, siausti atrakcionuose ir valgyti saldumynus. Juk ir patys dar gyvai atsimenam visas šeimos keliones, karuseles ir cukraus vatos skonį.
Merūnas Vitulskis:
– Palinkėčiau daug kantrybės ir daugiau atsidavimo!
Marius Čepulis:
– Iš savo vaikų draugų išgirst, kad esi kietas tėtis (šypsosi). Ir dar – mylėt mamas.