Kišenpinigiai atlieka kur kas svarbesnę funkciją nei būtinųjų poreikių patenkinimo – jie moko vaiką taupyti ir valdyti savo finansus, atsiųstame komentare aiškina „iFuture Investments“ valdybos narė, šeimos ir verslo finansinio plano analitikė Vilma Biekšaitė.
Kasdien pinigų vaikams siūlau neduoti, nes gyvenime kasdien niekas pinigų nedalins. Patarčiau duoti numatytą sumą kartą per mėnesį ir planuoti pinigų leidimą pagal labai aiškias taisykles, juk mokykla tam ir reikalinga – kaip aplinka naujoms pamokoms įgyti. Sakyčiau, pinigai pertekliaus amžiuje yra geriausias mokytojas, kuris arba parodo klaidas, arba dovanoja auksines patirtis. Pinigai gali būti naudojami kaip įrankis, nes yra puiki mokymosi priemonė, ugdyti emocinį intelektą ir tai reikėtų pradėti taikyti kuo anksčiau, leidžiant daryti vis mažesnes klaidas.
Šiuolaikiniam vaikui pinigų davimas tik kartą per mėnesį greičiau išmoko savarankiškumo. Iki šiol nesuprantu tėvų, kurie per dieną atlieka po 3 pavedimus į vaiko banko kortelę. Iš duotos sumos patarčiau atskirti maisto pinigus, o likusią dienpinigių sumą išdalinti pagal tikslą. Čia labai pasitarnauja šiuolaikiškos „taupyklės“ žaidimo forma.
Vaikui duodama pinigų suma turėtų skirtis jam augant ir pagal išlaidų paskirtį. Pirmiausia, kišenpinigių ir maisto pinigų paskirtis skiriasi ir ne visų reikia skirtingo amžiaus vaikams. Pavyzdžiui, kai kurių pradinių klasių vaikams maistas skiriamas nemokamai. Vaikui duodamą pinigų sumą galima nesunkiai apskaičiuoti pagal jo amžių – kiek metų, tiek ir pinigų dienai, padauginus iš mėnesio dienų, jeigu duodama kas mėnesį.
Kol vaikas mažas, tėvams patariama naudotis kaupiamaisiais fondais ir mokyti vaikus apie juos iš anksto, kad suaugus ir pradėjus dirbti pensijos kaupimas neturėtų posovietinio mąstymo prieskonio. Vaikai – vakarietiško gyvenimo ateitis, jie negali skęsti praeityje. Šiais laikais net ir vaikai paprasčiausiai negali nebūti mokomi investuoti, nes vien atlygio už darbą daugeliui ateityje nepakaks. Tokie veiksmai skatina verslo atsiradimą ankstyvame amžiuje, mokslinius atradimus. Mano nuomone, tai tikroji ir nuosekli valstybinių pašalpų prevencija.
Kad tėvams būtų paprasčiau ir aiškiau apskaičiuoti, galima galvoti, jog kasdieniai pinigai turėtų būti skirti susisiekimui, maisto priedams, taupyti ar svajonei iš tų pačių per mėnesį duodamų pinigų. Ilgainiui tai sumažina tėvų išleidžiamas sumas spontaniškiems pirkiniams dėl vaikų nepamatuotų prašymų.
Jeigu mokykloje vaikams skiriamas nemokamas maitinimas arba tėvai už maistą sumoka iš anksto, kišenpinigių vis tiek reikėtų duoti, kadangi tie pinigai nėra skirti maistui. Pagrindinė jų užduotis – išmokyti valdyti pinigus, o pinigai maistui – patenkinti kasdienius būtinuosius poreikius. Tad jei maistas skiriamas nemokamai, šią sumą galima atimti iš bendros kas mėnesį vaikui duodamos sumos.
Atostogų metu net ir dienpinigių gauti įpratusiam vaikui nereikėtų jų skirti. Vasara ir laisvadieniai yra skirti poilsiui ir tikram atsipalaidavimui. Vasaros metu galima atidėti taupymą ir įgyvendinti planus – pirkti norimus daiktus, kuriems taupyta, su malonumu leisti pinigus. Prasidėjus mokslo metams vėl viskas turėtų grįžti į discipliną ir rutiną.
Šeimos biudžete reikėtų numatyti ir vaiko kišenpinigius, nes tai – tikslus ir kaskart vis tikslesnis skaičiavimas, neleidžiantis išlaidauti per daug ir keisti anksčiau aptartas taisykles pasakymu „pinigų nėra“. Tai apsaugo nuo streso ir vaikus, ir suaugusius. Nepaisant finansinių pakilimų ir nuopolių, yra aiški šeimos finansų apskaitos tvarka, kuri ramina ir turtina šeimos narius. Juk kartais net tėvai skolinasi iš vaikų, nes vaikai, žinodami taisykles, jomis nemanipuliuoja taip dažnai ir neapgaudinėja savęs taip, kaip suaugę.
Neretai šiuolaikiniams tėvams kyla klausimas – vaikui geriau duoti realius pinigus ar virtualius?
Aš visuomet esu už materiją. Tik realūs pinigai ankstyvame amžiuje padeda suprasti, kaip greitai jie gali būti išleisti. Vėliau galima naudotis ir elektroniniais, tačiau tik tuomet, kai yra susiformavę įpročiai bei įgūdžiai. Kitu atveju, vaikai net nepajutę visuomet viršys numatytus limitus.
Tą patį rekomenduoju praktikuotis ir suaugusiems, jei mato, kad viršija elektroninių pinigų vartojimo limitus. Tai – ne atsitiktinumas, o įprotis. Galima bandyti grįžti prie fizinės piniginės ir nuolatinio matymo, kai joje pildosi arba tuštėja materialūs pinigai, paliesti juos, paskaičiuoti iš naujo – taip pat naudinga. Tokia praktika ilgainiui tikrai atsiperka gausa.
