„Su neįgaliųjų mokymu pirmą kartą susidūriau prieš šešis metus. Draugas pakliuvo į avariją ir nebegalėjo valdyti dešinės rankos, tačiau norėjo tęsti jau pradėtus jėgos aitvarų mokymus”, – pasakoja metodologijos autorius Laurynas Juodeška, vienas iš labiausiai patyrusių Lietuvoje jėgos aitvarų instruktorių. „Tuo metu dar neturėjau tiek patirties kiek dabar, todėl iššūkis buvo labai nemažas. Tačiau mintis apie neįgaliųjų mokymą neapleido manęs, ir kai, prieš porą metų, Šilutės savivaldybė pasiūlė dalyvauti tarptautiniame projekte „Baltic for All”, iš karto sutikau. Projektas sudarė galimybę kartu su Lenkijos ir Vokietijos burlenčių bei buriavimo instruktoriais kurti ir sudaryti metodinę programą neįgaliesiems”, – sako pašnekovas. Laurynas jau nuo 2009 m. yra profesionalus tarptautinės jėgos aitvarų organizacijos IKO sertifikuotas instruktorius, o 2018 m. tapo egzaminatoriumi (ruošia instruktorius) visam Baltijos regionui ir kitoms pasaulio šalims.
Laurynas prie metodologijos dirbo kartu su Vaidotu Stravinskiu, kuris pats turi mobilumo negalią, yra ilgametis aktyvus Monciškių neįgaliųjų stovyklos narys bei aktyvių veiklų instruktorius. Vaidotas paruošė labai svarbią metodologijos dalį: aprašė skirtingus negalių variantus bei psichologinius niuansus. Prie praktinės metodologijos dalies stipriai prisidėjo prancūzas Thierry Schmitter, kuris dar 2013 m. sukūrė specialią kėdę plaukti jėgos aitvaru. Pats nevaldydamas kojų, Thierry labai tikslingai dirbo, kad pagamintų įrangą, pritaikomą visiems panašių negalių turintiems žmonėms. Šias vandens kėdes, pagal Thierry dizainą, gamina „Tessier” gamykla, įsikūrusi Prancuzijoje, kuri specializuojasi aktyvaus laisvalaiko inventoriaus, pritaikyto neįgaliesiams, gamyboje. Aliuminį rėmą kėdei pagamino danai „Wolturnus” specializuotoje gamykloje.
„Svarbiausias dalykas dėstant jėgos aitvarų discipliną neįgaliesiems – bendravimas”, – pasakoja Laurynas. „Sudarinėjant šią programą, man tai buvo labiausiai motyvuojantis iššūkis. Dirbdamas su skirtingas negalias turinčiais asmenimis turėjau visiškai įsigilinti į jų situaciją. Pavyzdžiui, mokydamas neregį Karolį Verbliugevičių (slidininkas parolimpietis), visus pratimus pirmiausia turėjau padaryti pats užsimerkęs, kad suprasčiau, ko ir kaip mokyti savo studentą. Bet tuo pačiu, mokydamas, praktinės pagalbos galėjau suteikti visiškai minimaliai, nes kitaip padaryčiau studentui „meškos paslaugą” ir atimčiau galimybę viską suvokti pačiam”, – aiškina Laurynas. Praėjusią vasarą jis taip pat dirbo su bėgiku Danu Sodaičiu, nevaldančiu dešinės rankos. Rezultatas pasiektas: Danas jėgos aitvaru nuplaukė savo pirmuosius metrus.
2020 m. vasarą Lietuvoje buvo paruošta dešimt jėgos aitvarų instruktorių, kurie turi pagrindus darbui su įvairias negalias turinčiais asmenimis. Kursų pagrindiniai tikslai buvo pažinti įvairias matomas ir nematomas negalias, suprasti mobilumo ir kitas specifines šių mokinių situacijas, išmokti bendrauti ir atsikratyti stereotipų. Anot Lauryno, norėjosi instruktorius paruošti taip, kad nė vienam mokiniui su negalia nereiktų pasakyti „tu negali” ar „šis sportas – ne tau”.
Kitą sezoną Laurynas ir komanda planuoja tęsti darbą su metodologiją, tobulinti ją ir galbūt surengti jėgos aitvarų stovyklą neįgaliesiems bei apmokyti dar daugiau lietuvių instruktorių. Tačiau šiems projektams vykdyti reikalingos lėšos dar kol kas nepatvirtintos, todėl Laurynas kviečia visus susidomėjusius ir norinčius prisidėti sekti informaciją.