– Viename interviu minėjote, kad vaikas neturi būti atsibodusio darbo rezultatas. Tai kieno gi rezultatas jis turėtų būti?
– Vaikas turi būti meilės rezultatas. Bet tiek mama, tiek tėtis turi būti pasiruošę, kad nauja gyvybė ateis į pasaulį ir kad tai nebus vien tik džiaugsmas. Be abejo, man per anksti apie tai kalbėti. Mano Kasparui kol kas yra dar tik penki mėnesiai, tačiau bet kuriuo atveju motinystė yra ir bemiegės naktys, ir laiko sau stoka. Jei norisi jį atrasti, reikia labai organizuotis, kad bent jau vienas kitam poroje skirtum laiko. Vaiko gimimui reikia pasiruošti, priešingu atveju gali ir santykiai pašlyti, ir psichinė sistema.
– O kaip pati ruošėtės?
– Žinojau, kad nebus daug laiko, daug jėgų, daug energijos. Be viso to, buvau pasiryžusi anksčiau grįžti į darbą, žinojau, kad metai nebus lengvi. Taip ir yra.
– Ar susiduriate su kitų kritika dėl to, kad taip anksti grįžote į darbą? Juk Lietuvoje dažniausiai mamos su vaikais būna bent metus ar dvejus...
– Aš suprantu, kad esu vertinama įvairiai vien iš tokio klausimo, kurį gavau: jūs dirbate tokį darbą, ar jums nerūpi kitų žmonių nuomonė? Daugeliui atrodo keista, jog moteris grįžta į darbą nepraėjus net metams po vaiko gimimo. Bet man dar keisčiau atrodo, klausimas, kurį dažnai girdžiu: juk gauni atlyginimą, tai ko veržiesi į tą darbą. Štai koks požiūris. Jei tau valstybė moka, kodėl turi eiti į darbą. Sėdėk sau namie. Bet paskui ir atsiranda įvairūs moterų nusiskundimai, kodėl, jei esi trisdešimtmetė ir dar neturi vaikų, bet esi ištekėjusi, potencialus darbdavys tave dažnai įvertina neigiamai. Bet jei tu išeisi metams ar dviem į dekretines, jam vėl reikės ieškoti darbuotojo. Žinoma, man paprasta kalbėti. Mano darbo grafikas yra kitoks – dirbu kas antrą savaitę. Matyt, prekybos tinklo kasoje dirbanti moteris, negalėtų suderinti darbo ir vaiko auginimo. Bet keistai, kai tos moterys, kurios dirba kūrybinį ar vadovaujantį darbą, sako, kad po motinystės atostogų nebesugeba grįžti į darbo rinką. Aš suprantu, kad po metų ar dvejų yra sunku grįžti, jei tu visiškai buvai atitrūkusi. Kiekvienai tą reikia įvertinti. Aš maniau, kad sugebėsiu. Bet nuomonių buvo labai įvairių, net ir patys artimiausi žmonės, sakė, kad mane visi suės dėl tokio sprendimo ir turėčiau susilaikyti nuo šios temos eskalavimo. Bet viskas labai gerai susidėliojo į vietas. Kaip tik tuo metu išleido įsakymą, kad dirbantys seneliai irgi gali išeiti vaiko priežiūros atostogų vietoj dirbančių tėvų. Mano mama tam ryžosi. Taigi dalinamės trise – tėtis, mama ir močiutė.
– Ar pačiai nesunku derinti?
– Iššūkiai yra miego stoka ir nuovargis. Bet visada prisimenu daugiau vaikų turinčių draugų pasakymus: „Mes vis galvojam, o ką mes veikėm, kai turėjom tik vieną vaiką?“ Natūralu, kad grįžusi po darbo neištiesiu kojų ant sofos, o puolu kompensuoti sūnui laiką, kurio negalėjau skirti. Žiūriu, kokie jo dienos pasiekimai, gal labiau nugarą ištiesia, ar kokį žaislą pasiekia, gal kitaip šypsosi ar juokiasi.
– Ar vadovaujatės kokiais nors auklėjimo metodais?
– Kol kas tik paskatau įvairią literatūrą. Pačiais pirmaisiais mėnesiais vaikui svarbiausia meilė, šiluma ir artimųjų dėmesys. Nors kol dar laukiausi jau buvau pasidomėjusi apie kūdikio dienotvarkę. Vienoje knygoje buvo puikiai surašyta, kaip vaiką užmigdyti 7 valandą vakaro, kad nubustų tik 7 ryto, su neilgais prabudimais pavalgyti. Prisipažinsiu, kad bandžiau nuo pirmų dienų – nepavyko. Po kelių mėnesių vėl pabandžiau, šiek tiek patobulinusi ir pritaikiusi pagal savo režimą, ir rezultatas jau beveik džiugina. Jei Kasparas užsispirtų ir dar vieną valandą ryte ilgiau išmiegotų – būtų tobulas miego režimas.
– Nepasiklystate informacijos pertekliuje?
– Bandau atsirinkti ir skaitau tik rekomenduotinas knygas. Manau, kad reikia susirinkti įvairius požiūrius, o tada jau susidėlioti savo.
– Buvo kokie nors mitai, kurie gimus vaikui sugriuvo arba pasitvirtino?
– Neturėjau jokių mitų. Tik vieną taisyklę – neiti į kraštutinumus. Buvau nusiteikusi tam, kaip viskas bus. Nebent pati bandau paneigti mitą, kad įmanoma ir dirbti, ir mama būti, ir nebūtina metus namie sėdėti. Žinoma, kad būna tų sunkių akimirkų, kai jau kokią trečią naktį iš eilės neišsimiegi arba užpuola koks nors virusas, tada galvoji, kodėl man taip. Bet viskas bus gerai. Yra duobė bus ir įkalnė.
– Kaip su tėčiu suderinate vaiko priežiūros pareigas? Gal pasiskirstote, kas kurią naktį kelsis?
– Kol dar laukiausi, apie tai kalbėjomės. Aš sakiau: supranti, kad, kai pradėsiu eiti į darbą, viską dalinsimės per pusę. Tada matydavau tokį pakeltą antakį, neva taip, tikriausiai. Bet dabar viskas taip susidėliojo, kad vis tiek tos naktys yra mano. Vaikui paūgėjus, matyt, viskas dėliosis dar kitaip.
– Kaip kolegos darbe vertino jūsų sprendimą taip anksti grįžti į darbą?
– Kolegos mane puikiai pažįsta, todėl jie nenustebo, kai pasakiau, kad po kelių mėnesių grįšiu. Nors kai kurie sakė, kad net lažinosi, ar tikrai grįšiu. Nes ko jau ko, o iki gimdymo gerokai daugiau, nei norėtųsi girdėjau sakant frazę: pagimdysi – pamatysi. Dabar jiems atrodo, kad niekur ir išėjusi nebuvau.
– O vyras nebandė atkalbėti?
– Ne. Aš pasakiau savo planus, jis išklausė, sutiko.
– Ko pačiai teko atsisakyti?
– Spontaniškumo. Nuo šiol nebegali taip imti ir sugalvoti, kad geras oras, nulėksi kur nors. Vakarų su draugais. Dabar tai darai daug rečiau, viską derini iš anksto. Susitikimas su drauge kavos yra suderintas trims savaitėms į priekį.
– O kaip kelionės? Esate iš tų, kurie ryžtasi keliauti su vaiku, ar palauksite, kol paaugs?
– Buvome išvykę į Lietuvos pajūrį, o lapkritį suplanavome skristi į lietuvių su vaikais taip pamėgtą Tenerifę. Aš esu už keliones. Ypač jei vaikas sveikas. Pastebiu, kad pabėgimas iš namų vyrus labiau pajungia į visus vaiko priežiūros darbus. Namuose ir kasdienybėje kažkaip jau taip nutinka, kad jiems vis atsiranda labai svarbių, svarbesnių ir su vaiku nesiderinančių reikalų.
– O kaip reaguojate į kitų patarimus?
– Ko mane išmokė ta trumpa motinystė, tai nebūti tokiai kategoriškai. Anksčiau atrodė, kad aš tai jau taip ar kitaip tikrai nedarysiu. Stebėdavausi, kaip neįmanoma kiekvieną rytą galvos išsiplauti ar kavos pasidaryti. Taip ir dėl patarimų – visada išklausau, palinksiu, padėkoju, o tada jau atsirenku, ar man tinka jis, ar ne. Bet kuo jų daugiau, tuo geriau. Kartais juos prisimeni tokioje stresinėje situacijoje. Nes motinystė nebūtinai yra vien instinktai. Tai yra ir mokslas. Aš su drauge eksperimentavau su vaiko užmigdymu, nes tėvai skundžiasi, kad vaiką reikia dvi valandas nešioti ant rankų, vežioti vežimėlyje ir t.t. Draugė, gyvenanti užsienyje, išsikvietė miego specialistę ir pasidalino vaiko užmigdymo metodika. Ji net juokavo, kad nuo šiol jie su vyru ginčijasi, kas šiukšles neš, o kas vaiką migdys, nes iš esmės užima tiek pat laiko. Tai kartais verta pasiklausyti rekomendacijų ar kreiptis į specialistus, jei kažkas vyksta ne taip, kaip turėtų.
– Forumuose atsakymų neieškote?
– Ne, supermamyčių forumuose manęs dar nėra.
– O kaip pati suprantate tą „supermamos“ apibūdinimą? Ar sutinkate, kad jis turi truputį neigiamą atspindį?
– Taip, labai neigiamą. Kartais net balansuoja ant silpnaprotystės ribos. Ir tai yra keista. Supermama turėtų būti ta, kuri viską spėja, yra laiminga, patenkinta, o pas mus yra tokios mamos-marginalės apibūdinimas. Gal tie forumai iškreipia vaizdą, yra tų pogrupių, kur diskutuojama, pavyzdžiui, apie skiepus ir viskas grindžiama ne mokslu, o nuklystama į kraštutinumus. Tai tokį įvaizdį ir suformuoja.
– Jums hormonai galvos nesusuko?
– Jautrumas buvo padidėjęs, bet bandžiau save suimti ir buvau perspėjusi artimuosius, kad pasakytų, jei kas ne taip. Bet čia užburtas ratas – miego trūkumas, naujos pareigos, per didelis atsakomybės jausmas... Bet kiekvienas yra individualus. Kitą gali tie hormonai kitaip paveikti ir gali būti, kad nieko kito išskyrus vaiką nebematys. Nors aš manau, kad vis tiek tokia būsena ilgiau nei tris mėnesius neturėtų užsitęsti. Po to žmogus vėl turėtų grįžti į save.