Nors kartais suaugusieji tikisi, kad vaikai patys susiras informaciją internete ar aptars su bendraamžiais, tačiau toks būdas – toli gražu ne pats geriausias: ne visada vaikai turi patirties atskirti patikimus internetinius šaltinius nuo melagingų, internetas taip pat negali atstoti ir santykio su suaugusiu žmogumi, rašoma pranešime spaudai.
„Nepatogaus kino“ edukacijos programos kuratorė Indrė Maršantaitė pataria, kaip užmegzti santykį su vaikais ir paaugliais, kad tokios temos šeimoje nebūtų tabu. Anot ekspertės, dokumentinis kinas – geras būdas pradėti tokį pokalbį.
– Dažnai vaikai ir paaugliai apie tokias temas kaip lytiškumas, smurtas lyties pagrindu sužino tik interneto pagalba. Kodėl tokiomis temomis vaikams ir paaugliams būtina patirti brandų pokalbį su suaugusiu žmogumi?
– Kalbėdami su vaikais ar paaugliais, suaugusieji vis dar brėžia gana aiškią ribą tarp savęs ir vaikų, priima juos ne kaip lygiaverčius pašnekovus, dažnai mano, kad vaikams per anksti žinoti apie smurtą lyties pagrindu, lytiškumą ir panašius dalykus. Dėl šios priežasties vaikai rūpimos informacijos ieško internete, ten yra atsakomi jų pirmieji „nepatogūs“ klausimai. Vis dėlto, internete informacijos yra daug ir ne visi turi įgūdžius atskirti, kas yra tikra, o kas yra netiesa. Informacijos paieška internete yra visai kas kita nei kalbėtis su suaugusiu žmogumi, kuriam rūpi perduoti žinias, padedančias vaikui suprasti vidinius savo pokyčius ir išgyvenimus, pažinti savo aplinką ar net išmokti atpažinti dalykus, kurie yra neteisingi, pavyzdžiui, įvairių rūšių smurtą. Nors atsakymų į rūpimus klausimus vaikai ieško ir kartu su savo bendraamžiais, suaugęs žmogus gali padėti sukurti vaikui saugumo jausmą, palydėti, jam suvokiant informaciją, ir suteikti platesnį kontekstą, paremtą ne tik faktais, bet ir patirtimi.
– Kaip sukurti saugią aplinką tokiems pokalbiams?
– Pirmiausia, toks pokalbis turi vykti santykyje, kuris pagrįstas atvirumu ir pasitikėjimu. Labai svarbu priimti vaiką ar paauglį kaip lygiavertį pašnekovą, su kuriuo reikia kalbėti atvirai. Jei to nedarysime, bandysime daug ką nuslėpti, vaikas greitai tai pajus ir „užsitvers“ savotiška siena, bei, negavęs atvirumo iš suaugusiojo, nuspręs, kad ir jam atvirauti neverta.
Vienas iš kalbėjimo apie svarbias, bet sudėtingas temas būdų, kurį siūlome mes – dokumentinis kinas. Dokumentikoje pristatomos tikros, nesuvaidintos ir vaikams svarbios temos gali tapti geru atskaitos tašku, nuo ko pradėti pokalbį: kartu aptarti filme parodytas situacijas, bandyti suprasti veikėjų jausmus, interpretuoti jų poelgius. Žiūrinti dokumentiką svarbu atsižvelgti ir į vaiko amžių – vargu, ar paauglys jausis gerai, jei su juo apie smurtą artimoje aplinkoje kalbėsime metaforomis ar palyginimais, bet tai gali pasiteisinti su dar pradinėse klasėse besimokančiais vaikais – toks būdas kalbėtis gali būti lengviau suprantamas.
– Tokiems pokalbiams pradėti šiais metais festivalis „Nepatogus kinas“ siūlo daugiau nei dešimt filmų. Tačiau tai ne viskas – kokios dar pagalbos gali sulaukti tėvai ir globėjai?
– Šiais metais virtualioje „Nepatogaus kino“ salėje kartu su filmais pateikiame lydinčiuosius klausimus, savotiškus paruoštukus, pagal kuriuos galima dokumentiką nagrinėti kartu su vaikais, kalbėtis apie tai, ką matė, ką pastebėjo. Taip pat festivalio metu tėvus ir globėjus kviečiame prisijungti prie internetinių seminarų. Internetiniuose seminaruose bus kalbama, kaip apsaugoti vaikus nuo seksualinio išnaudojimo internete, kaip kalbėtis su vaikais apie lytiškumą, pilietiškumą ir kitus svarbius dalykus.
– Kuriuos filmus rekomenduotumėte žiūrėti norint paauglius ir vaikus supažindinti su smurto lyties pagrindu prieš moteris ir mergaites tema?
– Jauniesiems žiūrovams rekomenduočiau „Mažoj mis“ – trumpametražį filmą apie aplinkos spaudimą atitikti stereotipinį mergaitės paveikslą, vaizduojamą televizijos ekranuose. Šis filmas pasakoja apie grožio konkursus labai mažoms mergaitėms, bei atspindi, kaip tuose konkursuose mergaitės jaučiasi. Taip pat labai siūlau pažiūrėti filmą „#patyčiųistorija“. Tai labai organiškas mergaitės pasakojimas apie tai, kaip ji, dar būdama visai maža, patyrė intensyvias patyčias mokykloje. Pasakojimas konstruojamas išpažinties formatu – ji pasidalina emocijomis, kurias jautė patyčių metu ir to sukeltus negatyvius jausmus bei destruktyvias mintis, kurios ją lydi iki šiol.