Esu užkietėjusi miegapelė
Taip, aš išties taip mėgstu miegoti, kad, matyt, galėčiau visą gyvenimą praleisti lovoje. Arba, pavyzdžiui, ištekėti už sapno ir pagimdyti jam kūdikį. Taigi, man visiškai pakako tų bemiegių naktų, kurias jau esu praleidusi prie dukters lovelės.
Dabar, kai ji pagaliau įprato išmiegoti visą naktį, vėl galiu pasijusti laiminga. Taigi, jokio antro kūdikio man nereikia. Net nuo minties apie tai, kad vėl turėčiau iki ryto nešioti po kambarį klykiantį vaiką, mane ima siutas.
Nekenčiu savo brolių ir seserų
Iš viso mano tėvai turėjo 11 vaikų, todėl aš kuo puikiausiai įsivaizduoju, ką reiškia būti vienoje patalpoje su šitokiu būriu mažių. Iš visų savo brolių ir seserų aš bendrauju tik su vienu, tačiau ir su juo ryšys užsimezgė tik kai suaugome.
Žinoma, žodis „nekenčiu“ nėra tinkamiausias mano požiūriui į gimines išreikšti, bet žodis „myliu“ būtų dar netikslesnis. Tiems, kurie pasakoja, kaip visą gyvenimą bičiuliaujasi su broliais ir seserimis, aš tenoriu patarti nustoti save apgaudinėti ir nusiimti rožinius akinius.
Man patinka turėti pinigų
Praėjus metams po dukters gimimo aš tiesiog nustėrau suvokusi, kiek dėl jos tenka išlaidauti. Vežimėliai, lovelės, vystyklai, drabužėliai... Vien sauskelnėms išėjo visas kapitalas. O juk ateity dar laukia mokslai, šokių pamokos, sportiniai užsiėmimai, kompiuteriai, telefonai ir visa kaugė drabužių. Dabar aš suprantu, kodėl kartais sakoma, kad vaikai, atrodo, minta pinigais. O man patinka turėti pinigų, todėl neturiu nė menkiausio noro leisti jų dar vieno vaiko poreikiams.
Nėštumas kelia man pasibjaurėjimą
Aš tiek nenoriu tapti nėščia, kad esu pasirengusi atlikti sau ginekologinę apžiūrą net ir vidury prekybos centro, kad įsitikinčiau, jog pilve niekas nepradėjo augti.
Esu siaubingas žmogus
Taip sakydama nė kiek neperdedu. Pamenu, kaip jaučiausi, kai namuose atsirado šuo. Aš nesitverdavau pykčiu, kai tekdavo valyti jo plaukus ir visa kita. Sakysite, vaikai – tai ne šunys? Lyg ir ne, tačiau bėda ta, kad vargo su jais tūkstantį kartų daugiau. Todėl tikrai nesu įsitikinusi, kad pajėgčiau ištverti dar vieną vaiką. Gali būti, kad jis išvestų mane iš proto.
Mano dukra – taip pat siaubinga asmenybė
O kokiai jai dar būti, turint tokią motiną kaip aš? Tuo įsitikinau stebėdama, su kokiu pasidygėjimu dukra žvelgia į mažą vienos mano draugės vaiką, kurį kartais tenka prižiūrėti. Jei abejojate mano žodžiais, imkite ir patys paklauskite dukters, ar ji norėtų turėti broliuką arba sesutę. Galiu tik įsivaizduoti, kokiu piktu žvilgsniu jus nudelbtų, išgirdusi tokį klausimą.
Man nereikia nei įpėdinių, nei paveldėtojų
Niekaip negaliu suprasti, kodėl tiek nerimo pašaliniams kelia klausimas apie sūnų, kuris neva paveldėtų mano pavardę. Manęs pačios šis klausimas nė trupučio nejaudina. Iš kur ištraukėte, kad paveldėtojas – būtinai berniukas? Mano duktė taip pat turi mano genų. Jei ji kada nors užsigeis pasikeisti pavardę, tai juk nereikš, kad visi Edwardsai staiga dings nuo žemės paviršiaus.
Aš paprasčiausiai nenoriu antro vaiko
Noriu gyventi taip, kaip gyvenu. Ir kas gi sugalvojo, kad tikrą šeimą turi sudaryti mama, tėtis ir du, o dar geriau – daug, vaikų? Aš gi manau, kad šiuolaikine šeima kuo puikiausiai galima laikyti dvi motinas ir sūnų arba tėvą ir dukterį, arba du tėvus ir krūvą vaikų, arba motiną, tėvą ir vieną vaiką (kaip ir yra mano atveju).
Todėl į klausimą, kada planuoju susilaukti antro vaiko, aš trumpai ir užtikrintai atsakau: „Niekada!“ Be to, esu šventai įsitikinusi, kad tuo atveju, jei visgi aptemtų protas ir užsigeisčiau pagimdyti dar vieną kūdikį, netrukus būčiau užversta klausimais apie trečią vaiką.