Daug kas priklauso nuo tėvų
„Jei drausime vaikams naudotis išmaniaisiais – žiūrėti įrašus ar žaisti kompiuterinius žaidimus, tačiau patys savo laisvalaikį leisime žiūrėdami į ekraną, nesitikėkime, kad mums pavyks suvaldyti nežabotą vaikų trauką prie ekranų“, – pranešime spaudai sako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto direktorė prof. dr. Roma Jusienė.
Profesorės vadovaujama komanda 2017–2022 metais atliko keletą tyrimų, kuriais buvo siekta išsiaiškinti ekranų poveikį įvairaus amžiaus vaikams. Kaip parodė 2020–2022 m. vykdytas tyrimas, kas devintam ar dešimtam mokyklinio amžiaus vaikui kyla rizika, kad jis taps probleminiu interneto naudotoju. Paauglių kategorijoje priklausomybės nuo ekranų rizika tenka netgi kas septintam.
Tyrimai padeda suprasti, kad jaunesnio amžiaus vaikų elgsenai turi įtakos, kiek ir kokiomis aplinkybėmis tėvai jiems leidžia naudotis išmaniuoju telefonu. Dažnai pasitaiko, kad leidžiama vaikams tai daryti, kai tėvai atlieka namų ruošos darbus, laukia eilėje kirpykloje ar prie gydytojo kabineto. O juk kaip tik šiuo laiku vaikai galėtų praleisti ne prie ekranų, o su tėvais – pabendrauti ar ką nors nuveikti drauge.
Gali pradėti prasčiau mokytis
Tyrimu nustatyta, kad 6–11 metų amžiaus vaikams ilgiau būnant prie ekranų pramogų tikslais, mažėja girdimosios atminties ir vizualiniai-motoriniai gebėjimai. 6–10 metų vaikai, kurie prie ekranų pramogų buvo daugiau nei valandą per dieną, rodo mažesnį norą mokytis, o jei vaikai prie ekranų per dieną praleidžia 2 valandas ir daugiau, suprastėja jų mokymosi pažangumo rodikliai. Paaugliai (11–14 metų) rodo mažesnį norą mokytis, jei prie ekranų pramogų tikslais praleidžia 2 val. ir daugiau per dieną, o jų mokslo rezultatai suprastėja, jeigu prie ekranų praleidžia 3 val. ir daugiau per dieną.
Dauguma psichologijos specialistų pateikia panašias rekomendacijas apie laiko ekranų ribojimą vaikams: iki dvejų metų – jokio ekrano, nuo 2 iki 5 metų – ne daugiau kaip valanda per dieną, pradiniame mokykliniame amžiuje – ne daugiau 2 valandų, o vyresniems, įskaitant ir suaugusiuosius, šis laikas, skiriamas laisvalaikiui prie ekranų, galėtų trukti iki 3 valandų per dieną. 4 valandų riba neturėtų būti viršijama.
Svarbu ne tik laikas, bet ir ekranų turinys
Psichologas prof. dr. Mykolas Simas Poškus atkreipia dėmesį, kad ne visiškai tikslu būtų sakyti, jog kompiuteriai ir išmanūs įrenginiai yra tiesiog kenksmingi vaikams.
„Jei tai yra vien beprasmis spoksojimas į „TikTok‘us“, tuomet galime tikėtis tik neigiamų pasekmių: vaikas rizikuoja susidaryti iškreiptą savęs vaizdą, sumenks jo savivertė, vaikas galimai iškreiptai suvoks socialines bendruomenės normas. Tačiau jei vaikas žaidžia sudėtingus žaidimus, kurie pasakoja intriguojančias istorijas, jei tai sudaro galimybę įsijausti į skirtingų patirčių bei pažiūrų personažus, tuomet kompiuterinis žaidimas gali būti net vertesnis už knygą“, – sako prof. dr. M. S. Poškus.
Jis nuoširdžiai patartų riboti vaikų naudojimąsi socialiniais tinklais. Žinoma, ribojimas turėtų būti grindžiamas tėvų susitarimu su vaiku. „George Carlin yra gražiai išdėstęs, kaip atskirti kvailą taisyklę. Tokios taisyklės motyvas – „aš taip pasakiau“. Bet kokie ribojimai veiks tik tuomet, jei vaikas supras, kokia yra jų paskirtis“, – aiškina prof. dr. M. S. Poškus.
Nuo ekranų atitrauks kita maloni veikla
Laikas prie ekrano patrauklus todėl, kad tai teikia malonumą. „Kas mus gali paskatinti palikti malonią veiklą? Ogi kita maloni veikla“, – aiškina profesorius.
Sudėtingiausia, anot profesoriaus, yra tai, kad norint vaikui pasiūlyti alternatyvių veiklų, yra būtinas tėvų įsitraukimas ir dėmesys vaikui, žaidimas kartu su juo. Todėl reikėtų šiek tiek atsigręžti į save ir pasvarstyti, kiek sąžininga drybsant ant sofos priešais televizorių, kur į tarpus tarp reklamų kartais parodo dešimties metų senumo serialą, šaukti ant savo vaiko, kad jis nuolat spokso į kompiuterio ekraną.
„Pakelkite užpakalius, būkite su vaikais. Žaiskite lauko ar stalo žaidimus, važinėkite dviračiais, stebėkite paukščius, užsiimkite amatais – sąrašas galėtų būti tikrai ilgas. Taigi, pats paprasčiausias psichologinis triukas yra skirti laiko ir dėmesio savo vaikams. Pabandykite, tai tikrai veikia“, – ragina profesorius.
Skaitmeniniai prietaisai – ne žaislai
Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) projektų vadovė Laura Jurevičienė atkreipia dėmesį, kad elektronikos prietaisai tapo bene geidžiamiausiais daiktais visų amžiaus kategorijų vartotojams. Negana to, įvairūs prietaisai vertinami kaip daiktai, užtikrinantys geresnę gyvenimo kokybę bei teikiantys malonumą.
„Metų pabaigoje buvo skelbiami geriausių šventinių dovanų sąrašai, kuriuose bent 70 proc. daiktų buvo įvairiausi elektronikos prietaisai. Tai rodo, kas elektronika tampa mūsų kasdienybės dalimi, tai didina ir elektronikos atliekų kiekius, kurie dažnai yra sunkiai perdirbami, o jiems pagaminti reikalingi Žemės ištekliai, kurių atsargos sparčiai senka. Todėl nuo mažų dienų turėtume vaikams pasakoti apie tai, iš ko pagaminti kompiuteris ar telefonas, bei diegti suvokimą, kad jie nėra žaislai, kuriuos galima laužyti, keisti vis naujais“, – sako L. Jurevičienė.