– Kiek svarbus asmenybės vystymuisi vaikų eiliškumas šeimoje?
– Pagal naujausius mokslinius tyrimus nėra statistiškai reikšmingo ryšio tarp to, kelintas vaikas šeimoje ir kokios jo asmeninės savybės. Iki šiol yra populiarūs stereotipai, kad pirmagimiai – valdingi, vidurinėliai – manipuliatoriai-derybininkai, o jaunėliai – išlepinti, kūrybingi. Taigi daug psichologų tyrinėjo vaikų gimimo eilę ir tokias būdo savybes kaip ekstraversiją, emocinį stabilumą, sąžiningumą, vaizduotę, gebėjimą sutarti ir bendrauti su kitais žmonėmis. Tačiau tyrimais yra patvirtintas tik vaiko gimimo eilės tvarka ir intelekto ryšys. Protingiausi būna vyriausi vaikai. Tačiau tas skirtumas yra labai nedidelis lyginant su jaunesniais vaikais, todėl gyvenimo pasiekimams dažniausiai neturi įtakos.
– Šiandien daugelis porų nusprendžia turėti vieną vaiką. Įprasta manyti, kad vienturčiai yra lepūnėliai. Ar iš tiesų taip yra? Kokių dar išskirtinių savybių jie turi? Iš ko galima suprasti, kad suaugęs žmogus neturi brolių ar seserų?
– Viskas priklauso nuo tėvų auklėjimo, ar vaikas bus lepūnėlis, ar nebus. Vienturčiai vaikai dažniausiai būna kūrybingi, nes jie augdami vieni turi daugiau prisigalvoti veiklos. Be to, vaikystėje jie dažnai būna maži suaugėliai. Jie anksčiau pradeda domėtis temomis, kurios neįdomios vaikams, augantiems su broliais ar sesėmis. Maži vienturčiai kartais lengviau bendrauja su suaugusiais nei su vaikais. Tačiau jiems būdingas prasiveržiantis vaikiškas elgesys jau suaugus. Vienturčiai gali būti labiau pasitikintys savimi, linkę į perfekcionizmą, lyderiavimą, atsakingi, sąžiningi. Panašios savybės priskiriamos ir vyriausiems vaikams, tad nėra lengva atskirti vienturtį, nuo žmogaus, augusio su broliais sesėmis.
– Į ką tėvai turėtų atkreipti dėmesį, augindami vieną vaiką, kad vėliau netektų gailėtis dėl jo išlepinimo ar kitų bėdų?
– Svarbiausia būtų sudaryti vaikui sąlygas bendrauti su kitais vaikais ne tik darželyje ar mokykloje, bet ir namų aplinkoje. Reiktų kviestis draugus, gimines su bendraamžiais vaikais į svečius. Išeitis ir vykti atostogauti su kita šeima ir jų vaikais. Kitas labai svarbus dalykas, kad tėvai leistų vaikui elgtis vaikiškai, o nedarytų iš jo mažo suaugėlio. Taip pat nereiktų daryti už vaiką to, ką jis jau gali pats pasidaryti. Išmoksta valgyti – nebemaitiname, išmoksta rengtis – leidžiame rengtis pačiam. Ir svarbiausia sudaryti vaikui sunkumų gyvenime – nepirkti visko, ko tik vaikas užsigeidžia, ir nekeisti visų planų pagal vaiko norus ir įgeidžius. Nepasiduoti tai pagundai, kad aš galiu sau tai leisti, kodėl nepalepinus vaiko. Žinoma, kartais galima, bet šia taisykle nereiktų vadovautis visada.
– Sakoma, kad jie lengviau randa bendrą kalbą su suaugusiaisiais, nes tarp tokių augo. Ar tai tiesa?
– Taip, dažniausiai tai būna tiesa, kad vienturčiai lengviau bendrauja su suaugusiaisiais. Tačiau bėda ta, kad ne visi suaugusieji nori bendrauti su vaikais, kai jie kišasi į suaugusiųjų pokalbius.
– Gimus antrajam vaikui, vyresnįjį užklumpa iki tol nebūtos pareigos/atsakomybė: jis tampa pavyzdžiu. Kuo gi ypatingi šeimos vyresnėliai? Kokių trūkumų ir privalumų jie turi vien dėl to, kad yra vyriausieji vaikai?
– Tėvai besilaukdami pirmųjų vaikų labai dažnai turi aukštus lūkesčius vaikui ir sau kaip tėvams. Tėvai su pirmuoju vaiku daugiausiai mokosi būti TĖVAIS, nes daug kas yra nauja, netikėta. Taigi pirmagimiai gauna daugiausiai tėvų dėmesio, bet tuo pačiu ir daugiausiai reikalavimų. Tėvai stengiasi būti tobuli, dažnai tobulumo siekimą perima ir pirmagimiai. Pirmuosius vaikus kai kurie tėvai labiau kontroliuoja, daugiau reikalauja sakydami: „Juk tu jau didelis, turėtum suprasti/turėtum pasidalinti/turėtum nusileisti“, nors realiai vaikas yra dar vaikas. Didžiausias privalumas yra tas, kad tėvai visada stipriausią emocinį ryšį jaučia pirmajam vaikui. Gal dėl to, kad tas ryšys yra trunkantis ilgiausiai, o gal dėl to, kad tas mažas žmogutis yra pirmasis mokantis tėvystės įgūdžių.
– Vyresnieji dažnai prisiima mokytojo vaidmenį. Kokią įtaką tai daro jų asmenybės formavimuisi?
– Vyresniųjų vaikų prisimtas mokytojo vaidmuo vienareikšmiškai daro teigiamą įtaką jų asmenybės formavimuisi. Vaikai mokydami kitus, geriau patys įsisavina naujus dalykus, yra kantresni, labiau linkę padėti, suprasti, gerina vadovavimo įgūdžius.
– Jei šeimoje yra du vaikai, kuo išsiskiria jaunėlis?
– Jaunėliui nuolat tenka vytis ir lygiuotis į vyresnėlį, tačiau jis visada turi žaidimų draugą. Antri vaikai dažniausiai gauna daugiau laisvės, nes tėvai būna labiau atsipalaidavę tėvystėje ir vaikui kelia mažesnius reikalavimus. Taigi jaunėlis turi galimybę mokytis bendravimo įgūdžių tiek iš suaugusiųjų, tiek iš vyresniojo brolio ar sesės.
– Sakoma, kad antrieji vaikai išauga laisvesni, nes iš jų tėvai ne tiek daug tikisi. Ar sutinkate su tuo?
– Tikrai taip. Antrieji vaikai dažniausiai auga šiek tiek savarankiškesni ir laisvesni, nes tėvai būna jau šiek tiek pavargę nuo vyresnėlio gyvenimo reguliavimo arba tiek nebespėja ir daugiau leidžia rinktis pačiam. Dažniausiai pirmajam vaikui tėvai sudėlioja karjeros galimybes ir tikslingai vaiką kreipia ta linkme, o antrasis vaikas dažniau turi didesnę pasirinkimo ir sprendimo laisvę.
– Kokių klaidų tėvai turėtų nedaryti su jaunesniuoju vaiku?
– Pirmiausia nelepinti, neperkant visko ir leidžiant daryti, ką tik nori. Stengtis visiems vaikams taikyti tas pačias taisykles. Nepateisinti jaunesniojo vaiko netinkamo elgesio, vien tuo, kad jis mažas. Pavyzdžiui: mažasis verkdamas ir rėkdamas reikalauja vyresnėlio mylimiausio žaislo, neliepkime vyresnėliui atiduoti savo mėgstamą žaislą vardan ramybės.
– Matyt, antras vaikas ir dėmesio iš tėvų gauna mažiau. Kaip tai veikia jo psichologiją?
– Antrasis vaikas jau nuo kūdikystės būna įpratęs tėvų dėmesį dalintis su vyresniuoju. Juk nemigdysi mažojo, kai rėkia vyresnėlis. Taigi antrieji vaikai jau mokosi kantrybės, jų poreikiai būna ne visada patenkinami iš karto. Antragimiai jau nuo mažumės mokinami atidėti malonumą, o tai veikia psichologiją tik teigiamai. Vėliau antriems vaikams būna lengviau valdyti neigiamas emocijas. Išimtis gali būti, jei yra didesnis amžiaus skirtumas nei 8 metai tarp vyriausiojo ir antro vaiko, tada ir antras vaikas auga kaip pirmagimis.
– Gimsta trečias vaikas. Vyresnėlis kaip ir buvo vyriausiuoju taip ir liko. Jaunėliui situacija pasikeitė. Kokių privalumų jis įgyja, tapęs viduriniuoju?
– Gimus trečiajam vaikui, jaunėlis išgyvena nuvertimą nuo sosto. Dabar tėvai daugiausia dėmesio skiria mažajam. Vyresnysis vaikas jau būna labiausiai savarankiškas ir gali daugiau savimi pasirūpinti. O viduriniajam reikia nuolat kovoti dėl dėmesio. Viduriniojo vaiko privalumas tas, kad jis priverstas derėtis ir tartis tiek su tėvais, tiek su broliais ar sesėmis. O gyvenime derybiniai įgūdžiai išties yra labai vertingi tiek ugdymo įstaigose, tiek darbe.
– Teko skaityti apie „vidurinio vaiko sindromą“. Ar jums toks girdėtas, ir kas tai yra?
– „Vidurinio vaiko sindromas“ reiškiasi tuo, kad šie vidurinieji vaikai jaučiasi nuolat atstumti, neįvertinti, per mažai mylimi. Pirmagimių laimėjimais visi džiaugiasi, o jaunėlį tiesiog visi myli. O viduriniajam tenka nuolat įrodinėti savo gebėjimus, ar siekti dėmesio vis kažkaip nustebinant tėvus.
– Į ką tėvai turėtų atkreipti dėmesį, pasikeitus jaunėlio statusui šeimoje?
– Kad vidurinis vaikas gerai jaustųsi, svarbu pagirti jį už pasiekimus, skirti išskirtinio dėmesio, kai būtų veikiama tai, ką nori vaikas. Ir, žinoma, mylėti. Taip pat reikia stengtis, kad vaikas pasitikėtų jumis. O tam būtina tęsėti duotus pažadus ir labai susiimti, jei pastebite, kad vaikas ima labiau pasikliauti savo broliais/seserimis ar draugais nei tėvais. Šis „vidurinėlio sindromas“ ne taip stipriai reiškiasi, jei vaikai yra skirtingų lyčių.
– Tai ar įmanoma pasakyti, kuriuo vaiku šeimoje būti geriausia?
– Vienareikšmiško atsakymo tikrai nėra. Pirmajam gerai, nes jis gauna daugiau dėmesio, vidurinėlis mokosi derybininko gebėjimų, o jaunėlis yra labiausiai mylimas. Manyčiau, geriausia vaikams toje šeimoje, kur tėvai yra mylintys vienas kitą ir vaikus, kur yra kalbamasi ir tariamasi, kur galioja visiems vienodos taisyklės. Tada nebėra taip svarbu, kelintas vaikas šeimoje esi.