V. Zebros pedagoginė patirtis išties nemaža – mokytoja ji dirba ne tik Norvegijoje, anksčiau patirtį augino Lietuvoje bei Jungtinėje Karalystėje. Vaida sako, kad kiekvienoje iš šių šalių prieškalėdinis laikotarpis labai skirtingas – jei Lietuvoje moksleivių tėvai dažnai verčiasi per galvas, bandydami sugalvoti išskirtinės dovanos idėją mokytojoms ir kartu apdovanoti vaikus, Norvegijoje tokios tradicijos paprasčiausiai nėra. Kaip teigia pašnekovė – norvegai į viską žiūri gerokai paprasčiau.
„Visos šalys turi savo tradicijas. Štai Norvegijoje mane žavi visame kame vyraujantis požiūris, kad žmogus yra laisvas rinktis ir nieko nėra privalomo. Kalbant apie mokyklas, tiek valstybinėse, tiek privačiose mokyklose yra tėvų komitetas. Į jį patenka po vieną-du tėvus iš kiekvienos klasės. Na, ir tas komitetas likus kokiam mėnesiui iki Kalėdų parašo tėvams žinutę, kurioje nurodo turint galimybę pervesti iki 5 eurų arba tiek, kiek kiekviena šeima gali. Kas yra labai svarbu, tai kad tie duomenys, kas kiek pervedė ar išvis nepervedė, niekada neanalizuojami, – pabrėžia V. Zebra. – Kasmet tėvų komitetas mokytojų kambary kiekvienam pedagogui palieka po dovanėlę. Tos dovanos labai įvairios – truputį geresnės arbatos pakelis, prabangesnis juodas šokoladas. Visiems vienodai, jokių išskirtinumų. O kažkuriais metais komitetas pasitarė su mokytojais ir visi bendrai nusprendėme tą sumą, skirtą dovanoms, skirti labdaros akcijai, kuri mums buvo aktuali.“
Asmeninių ar dovanų nuo visos klasės pedagogui Norvegijos mokyklose niekas nedovanoja, sako Vaida. Septintokų mokytoja (Norvegijoje tai – paskutinė pradinės mokyklos klasė) vos kartą yra gavusi dovanėlę iš konkrečios šeimos – gėlę vazonėlyje. Anot V. Zebros, tėvai buvo dėkingi už pastangas dirbant su jų vaiku.
„Man labai gera, kad čia vyrauja toks požiūris, nes dovanos nepaprastai įpareigoja. Vis tik žinau, nes ir pati esu patyrusi, kad Lietuvoje tėvai mąsto priešingai. Asmeninė patirtis rodo, kad rinkliavos čia būdavo nesibaigiančios – dovanoms, klasės remontui, dar kažkam. Nesu tikra – gal Lietuvoje mokytojai tikisi sulaukti dovanėlės švenčių proga? Gal jie įpratę? Gal tai tarsi metų apdovanojimas, po kurio jie jaučiasi labiau įvertinti? – svarsto Delfi pašnekovė. – Vis dėlto tiek Lietuvoje, tiek čia, Norvegijoje, ne kartą teko sutikti mokytojų iš pašaukimo – aš žinau, kad tos dovanos jiems visai nesvarbios. Manau, ir Lietuvoje dirbantis mokytojas džiaugtųsi labiau, jei vietoj 50 eurų, skirtų jo paties dovanai, mokinys ateitų paruošęs visus namų darbus ir įdėjęs maksimalias pastangas išmokti temą. Tai tikrai geriau nei pakabukas ant kaklo. Negaliu kalbėti apie kitus, bet manęs nesušildytų materialios dovanos.“
V. Zebra mano, kad besaikis dovanų pirkimas mokytojams dažnu atveju likęs iš sovietinių laikų, kai lentynose iš tiesų nieko nebuvo. Labai retas, per pažįstamus gautas daiktas tada galbūt ir buvo išskirtinis pagarbos, padėkos ženklas.
„Dabar mes lentynose turime visko. Galėčiau sakyti, kad Norvegijos mokytojai uždirba gerokai daugiau nei mokytojai Lietuvoje, bet tai nėra apie pinigus“, – įsitikinusi pedagogė.
Dovanos dovanojamos namuose, o ne mokykloje
Norvegijoje vaikams prieš šventes tradiciškai organizuojamos kalėdinės dirbtuvėlės, kurių metu kiekvienas mokinys gamina dovanas savo šeimai.
„Tai gali būti, pavyzdžiui, Kalėdų žvaigždė iš standesnio popieriaus, apipurkšta auksu, kalėdinė eglutė iš ledų pagaliukų, rėmelis, puoštas kokia nors technika. Paskui dovanėles mokiniai supakuoja į kalėdinį popierių, kuriuo pasirūpina mokykla, – tikina V. Zebra. – O ar mokiniai gauna dovanų mokykloje? Tiesą pasakius, negirdėjau net tokių diskusijų, kad derėtų jas dovanoti – dovanas per šventes vaikai gauna namuose. Vis tik turėkime omenyje, kad Norvegija – labai multikultūrinė šalis. Daliai žmonių Kalėdos yra metų šventė, o kai kas jų visai nešvenčia. Tai lemia skirtingos religijos, religinės atšakos. Svarbu atsižvelgti į kiekvieno poreikius.“
Anot Vaidos, norvegams kultūriškai daug davė protestantizmas, kuris iš esmės ir yra apie paprastumą. Pompastikos čia praktiškai nėra, net ir mokyklos rengiamuose renginiuose, sako mokytoja.
„Tiek mokytojams, tiek tėvams svarbiausia, kad vaikas atėjo, atsistojo, išdrįso, padainavo. Jokių lakuotų batelių, jokių iškrakmolytų suknelių. Pamenu, kai pradėjau dirbti muzikos mokytoja, dariau renginį ir paprašiau vaikų apsirengti gražiausiais rūbais, kuriuos tik jie turi. Na, ir atėjo mergaitė su gražiausia suknute ir... botais. Klausiu jos – ar čia tavo patys gražiausi bateliai? Ji sako – taip, aš juos prieš savaitę gavau dovanų. Jie nauji ir patys gražiausi. Ir nieko negaliu pasakyti – juk jai jie gražiausi. Mokinė jais avėdama dainavo ir niekam niekas neužkliuvo, nebuvo jokių komentarų. Visi džiaugėsi vaikų laisve. Norvegijoje tikrai nėra nupoliruotų renginių, niekas nesiverčia per galvą, visi gali būti savimi“, – tvirtina V. Zebra.
Besaikis dovanų pirkimas – žemos savivertės požymis
Didelių dovanų pirkimas dažnai – žemos savivertės požymis, įsitikinusi Norvegijoje gyvenanti mokytoja. Jei pažvelgtume iš šono, kas inicijuoja pirkimus, pastebėtume, kad tai tie žmonės, kurie nori tam tikro pripažinimo ir būti matomi.
„Ką dar prisimenu iš savo pačios vaikystės ir patirties – tai, kad suaugusiųjų reikalai turi būti labai aiškiai atskirti nuo vaikų reikalų, ypač Lietuvoje. Klasėse vaikai žinodavo, kas kiek įnešė dovanoms, o kas nieko nedavė – šita dalis labai baisi, skatinanti ir patyčių kultūrą“, – pastebi V. Zebra.
Nemažiau svarbus ir kitas niuansas, kurį, kiek atitolusi nuo Kalėdų temos, prisimena mokytoja.
„Nors tai – ne tik apie Kalėdas, bet išspręstas reikalas gali tapti puikia dovana mokytojui. Vaikas neturi ateiti į mokyklą galvodamas, kad mokytojas yra kvailas, nes taip išgirdo kalbant namuose. Aš visada sakau – turėkite mokytojui priekaištų, bet ateikite pasikalbėti ir juos drauge išspręsime. O vaikai turi likti vaikais. Tai tikrai egzistuoja Norvegijoje, ramybė tvyro visur – žavi susirinkimų kultūra, nors juose kartais gana nuobodu, bet čia niekada nebus pakelto balso, nebus ir griežtos hierarchijos“, – patirtimi svečioje šalyje dalijasi V. Zebra.
