Psichologė Milda Karklytė – Palevičienė sako, kad sunku išskirti kelis iššūkius, kurie tiktų apibūdinti visų šeimų pasikeitusį gyvenimą. Tad straipsnyje pateikia gana netrumpą sąrašą, kuriame turbūt kiekvienas ras kažą artimo sau.
7 galimi iššūkiai tėvams susilaukus vaiko
Turbūt vienas svarbiausių pokyčių gimus mažajam šeimos nariui – turimas laikas sau. Dažnai neturintys vaikų, gyvenantys intensyvų gyvenimą, skundžiasi, jog paroje jiems trūksta laiko, tačiau turintys mažylius iš to dažnai pasijuokia – esą, kai gims vaikelis jų šeimoje, šie supras, kiek daug laiko turi šiuo metu.
Kaip su tuo lengviau susitvarkyti? Jei šeima dar tik laukia pagausėjimo, reikėtų iš anksto kalbėtis tarpusavyje ir tartis, kiek ir kada partneriai leis vienas kitam skirti laiko sau, savo poreikiams ir norams. Jei vaikelis jau gyvena šeimoje – partneriai taip pat turėtų kalbėtis, išsakyti savo poreikius ir norus bei rasti sprendimus, kaip jie tai galėtų įvykdyti. Laikas sau yra ypatingai svarbus tėvams, jog šie galėtų auginti laimingą vaikelį ir būti laiminga šeima.
Prie laiko sau trūkumo, galime priskirti ir pasikeitusius įprastus rutininius veiksmus, tokius kaip – ramus pavalgymas, kavos puodelis neskubant, prausimasis po dušu, nuėjimas į tualetą. Dažnai mamos, auginančius mažylius, juokaudamos sako, kad pasėdėjimas ramiai tualete be žiūrovų, tampa didele prabanga. O kavos puodelį užsipiltą ryte, pagaliau gali išgerti vakare. Kol vaikai visai mažučiai, deja, sunku to išvengti. Tačiau šioje vietoje labai svarbus tampa sutuoktinio supratingumas ir palaikymas, kurio dėka, jis galėtų leisti atsikvėpti, pailsėti ir pasilepinti įprastais ritualais vakare ir savaitgalį.
Kitas dalykas, kas dažnai keičiasi šeimoje – sutuoktinių santykiai tarpusavyje. Kol buvo tik dviese, pora galėjo skirti daugiau laiko ir energijos vienas kitam, romantiškai leisti laiką. Gimus vaikeliui, deja, to lieka mažiau. Bent jau pirmuosius metus.Kaip su tuo lengviau susitvarkyti? Manau, visų pirma, vertėtų savęs paklausti – o ką gi mums suteikia vaikelis? Kokias geras emocijas? Kodėl mes jo laukėme? Ar galime dalį laiko iš savo partnerio paaukoti vardan jo? Vertėtų suprasti, kad sulaukti mažiau laiko ir dėmesio iš partnerio gimus kūdikiui yra visai natūralu, dėl to partneris nėra kaltas, turėtume pasistengti susilaikyti nuo priekaištų, palaikyti vienas kitą. Pamažu keisis ir mūsų įpročiai, išmoksime ir įprasime būti nebe dviese, o trise. Po kurio laiko tėvai sako, kad nebeįsivaizduoja, kaip galėjo gyventi be savo mažylio. Tačiau šalia viso to, labai svarbu, jog pora atvirai kalbėtųsi, apie tai kiek laiko pabūti tik dviese jie norėtų. Net jei iškarto to neišeis padaryti, pakalbėjus ir pasijutus išgirstam, gali pasidaryti lengviau. Tuomet pora turėtų rasti galimybę, bent dalį norimo laiko pabūti kartu, galbūt paprašyti tėvų, senelių pabūti su vaikučiu, ar jaukiai pavakoroti vaikučiui užmigus ir visus darbus atidėjus į šoną.
Kad ir koks svarbus ir mylimas vaikutis šeimoje būtų – tėvai turi rasti galimybę pabūti dviese, tai padės lengviau išgyventi santykių pokyčius, o vaikutis jausdamas geresnes tėvų emocijas, bus laimingesnis.
Kitas labai svarbus dalykas – pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, atsiranda įvairių naujų situacijų, kuriose gali išsiskirti poros požiūriai jausmai. Dažnai poros išsigąsta, manydamos, kad blogai pažįsta savo partnerį, nors prieš vaikelio gimimą manė kitaip. Tačiau vertėtų suprasti, jog visiškai natūralu, jog naujos situacijos atneša naujas patirtis,kurios mums nėra pažįstamos. Tad šią situaciją galime pasinaudoti geriau pažinti savo partnerį ir dar labiau suartėti su juo. Turėtume išskirti situacijas, kuriose dažniausiai nesutariame bei paskyrus tam specialų laiką aiškintis, diskutuoti bei ieškoti sprendimų, kurie tenkintų abi puses. Dažniausiai poroms kyla nesutarimų šiose vietose – atsakomybių pasiskirstymo, vaikų auklėjimo, tvarkos supratimo ir palaikymo, bendravimo tono. Gali nutikti taip, kad pačiai porai gali būti sunku konstruktyviai diskutuoti, ieškoti sprendimų, tuomet reikėtų nebijoti kreiptis į specialistą. Išspręsti problemas, kai jos dar tik atsirado, yra žymiai lengviau, nei joms įsišaknijus.
Kitas tikrai nemenkas iššūkis jaunai šeimai – nuovargis. Jis patiriamas, dėl priežiūros, reikalingos vaikučiui.
Kad galėtume jį sumažinti, labai svarbus bendradarbiavimas tarp abiejų tėvelių. Svarbu, kad galėtume lygiai pasidalinti atsakomybėmis, sutartume dėl laiko, kurį kiekvienas iš tėvų galės skirti tik sau, pasilepinimui, išsimiegojimui. Nebijokite, kad namuose nebus ideali tvarka, verčiau skirkite laiko poilsiui, kuris svarbus Jums ir Jūsų šeimos gerovei. Labai šaunu, jei tėveliai gali ištrūkti tik dviese pailsėti, užsiimti savo mėgstama veikla.
Dažnai šeimos susiduria su sumažėjusiomis finansinėmis galimybėmis
Kad galėtume lengviau tai išgyventi, geriausia būtų jei dar prieš pradedant planuoti vaikutį įvertintume, kokias pradines ir kasmėnesines išlaidas turėsime skirti mažąjam šeimos nariui. Žinant tai iš anksto bus lengviau nusiteikti ir susitaikyti su tuo, jog teks kažko atsisakyti. Bet šiuo metu vėlgi siūlau prisiminti tai, kokias geras emocijas mums suteikia vaikelis, kaip jis praturtina mūsų gyvenimą? Ar kažkokių materialių dalykų turėjimas galėtų tai nusverti?
Kai jau žinosime pinigų sumą, kuri liks atėmus vaikui reikalingas išlaidas, vertėtų mėnesį ar kelis kiekvieną dieną rašyti savo išlaidas – konkrečiai kokiems pirkiniams, kokia pinigų suma yra išleidžiama, tuomet kartu su partneriu nuspręsti, ko galėtumėte atsisakyti gimus vaikeliui. Pokyčiams nusiteikus iš anksto, dažniausiai būna daug lengviau juos priimt.Jei su problema susidūrėme jau gimus vaikučiui, tuomet vertėtų su partneriu susėsti ir aptarti, kur Jūsų manymu galėtumėte sutaupyti. Jei tai nėra matoma akivaizdžiai, taip pat gali labai padėti kasdieninis išlaidų rašymas ir aptarimas. Ir žinoma, prisiminkite tai, kokias geras emocijas mums suteikia vaikelis, kaip jis praturtina mūsų gyvenimą? Ar kažkokių materialių dalykų turėjimas galėtų tai nusverti? Galiausiai, pagalvokite, kokiais, mažiau finansų reikalaujančiais dalykais, galite pakeisti savo prieš tai buvusius poreikius. Tikiu, kad pasitelkus fantaziją, net patys galite nustebti, kaip tai yra smagu!
Fiziniai ir fiziologiniai pokyčiai. Paprastai poros su tuo susiduria pirmaisias mėnesiais po vaikelio gimimo. Tai pakitusi moters figūra, hormonų pusiausvyra, dėl maitinimo skausmingos krūtys, gali būti gimdos, gimdos kaklelio skausmai, šlapimo nelaikymas, sumažėjęs lytinių santykių noras ar kt. Jog moteris galėtų priimti ir mylėti savo kūną po gimdymo yra labai svarbus jos vyro palaikymas ir meilė. Jaučiant vyro besąlyginį priėmimą ir šilumą, moteriai bus gerokai lengviau susitaikyti su šiais pokyčiais. Taip pat, labai svarbu, jog vyras supastų, jog nėštumo metu ir po gimdymo, moters organizme vyksta dideli pokyčiai, todėl nuotaikų svyravimai ar pasikeitęs lytinis potraukis yra natūralus dalykas. Svarbu, jog vyras sugebėtų tai priimti, nekaltinti savo antrosios pusės, nepykti ant jos ir nespausti. Moteriai išnešioti mažylį ir jį pagimdyti išties reikia daug jėgų. Tad savo supratingumu vyras labai svariai prisideda prie šeimos gerovės. Po kelių mėnesių šie dalykai turėtų grįžti į savas vėžes. Be jokios abejonės, moteriai patiriant skausmus, vyro pagalba ir palaikymas gali stipriai palengvinti situaciją.
Vaikučiui jau truputį ūgtelėjus, nemenką iššūkį gali sukelti mūsų pačių vidinės traumos, problemos, turimi lūkesčiai, netinkamos nuostatos ir pan. Visi šie dalykai neabejotinai išlenda bendraujant su vaiku, jį ugdant.
Todėl labai svarbu, kad tėvai stebėtų, analizuotų save, stebėtų, kaip jų elgesys veikia vaiką, santykius su vaiku. Jei tėvai jaučia, jog patiria problemų bendraujant su vaiku, ar patys nesijaučia gerai, vertėtų nebijoti pasitarti su specialistu, kuris padėtų įveikti esamą situaciją.
Gana dažnai nutinka taip, kad gimus vaikeliui, tėvai paaukoja tai, kas yra itin svarbu žmogui, norinčiam būti laimingam. Be abejo šeima yra didžiausias mūsų turtas, tačiau šalia to, svarbu, jog kiekvienas iš partnerių turėtų galimybę asmeninei savirealizacijai ir tobulėjimui. Žinoma, pirmaisias vaikelio gyvenimo metais tą daryti bus sunku. Tačiau pora turėtų kalbėtis, diskutuoti ir stengtis rasti būdus, jog abu iš partnerių turėtų šią galimybę. Jei kažkuris iš partnerių šios galimybės neturės, galiausiai taps nelaimingu, o tai reiškia, jog visos šeimos laimė stipriai nukentės. Kitas svarbus dalykas šioje vietoje – tėvai neretai sako, jog jie nori aukotis vardan didžiausio savo turto – vaiko. Tačiau patys to nesuprasdami ir norėdami tik gero, dažnai užkrauna sunkiai pakeliamą naštą savo atžalai. Tėvai, paaukoję visą gyvenimą vaikui, dažnai turi lūkestį, kad vaikas bus toks, kokį jį nori matyti, užkelia aukštą kartelę. Tai vaikui kelia nerimą, kartais sąmoningai ir nesuvokiamą, dažnai vaikas jaučiasi, jog negali gyventi savo gyvenimo, o jei tai daro jaučia kaltę, gali būti ir neįsisamonintą. Tai gali įtakoti daug emocinių ir psichosomatinių problemų. Tad laimingi, save realizuojantys, tobulėjantys tėvai yra raktas į vaiko ir visos šeimos laimę.
Ar įmanoma būsimiems tėvystės iššūkiams pasiruošti iš anksto (skaityti spec. literatūrą, lankyti kursus ar pan.)?
Ruošiantis iš anksto tikrai galime sušvelninti iššūkius, kuriuos patirsime. Žinoma, nesusidūrus su šiais išbandymais sunku tiksliai įsivaizduoti, kas mūsų laukia, bus ir nemažai situacijų, kuriose praktika atrodys kitokia nei mokytasi ruošiantis. Tačiau, išties bus gerokai lengviau nei nesiruošiant.
Kaip palengvinti adaptacinį periodą, kuomet gyvenimas tarsi apsiverčia aukštyn kojomis, šeimoje atsiradus pirmagimiui?
Manau, pats svarbiausias dalykas – partnerių vienas kito palaikymas, atviras kalbėjimas, atidus klausymas. Taip pat vertėtų pagalvoti, jog tai laikinas dalykas, greitai viskas sustos į savo vėžes, greičiausiai dar geresnes, kai nebeįsivaizduosime, kaip galėjome gyventi be savo mažylio.
Ką daryti, jei tėvai gyvena didelėje įtampoje ir pergyvena ar yra tikrai pakankamai geri savo vaikams?
Jei tėvai nuolat įsitempę ir nerimaujatys vaikai tai perima ir tampa taip pat įsitempę ir nerimastingi. Todėl, jei tėvai nerimauja, kad jie nėra pakankamai geri tėvai, turėtų stebėti save, analizuoti ir bandyti suprasti, kur slypi to šaknys. Tai gali būti nepasitikėjimas savimi, santykių su savo tėvais patirtis, vaikystėje patirtos traumos, bendros emocinės problemos, jaučiamas visuomenės spaudimas būti tobulais tėvais ir dar daug kitų priežasčių. Tik atradus tikrąsias priežastis ir jas sprendžiant, galime padėti sau ir savo vaikui.
Ar neturėjus tinkamo tėvo ir motinos pavyzdžio vaikystėje įmanoma būti / tapti gerais tėvais?
Tikrai taip! Tiesiog reikės įdėti daug darbo į saves pažinimą, savo traumų gydymą, naujų elgesio ir santykių modelių kūrimą. Tačiau tai tikrai atsipirks.