Apie tai, kuo paaugliams naudinga savanorystė, atsiųstame pranešime pasakoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.
Savanoriams siūlomas itin platus veiklų spektras
Savanorystės tikslas – suteikti pagalbą kitiems, pavyzdžiui, pagyvenusiems ar neįgaliems žmonėms, įvairioms bendruomenėms, gyvūnams ir panašiai. Suteikti arba duoti galima savo gebėjimus, žinias, draugiją ar tiesiog kartu leidžiamą laiką tiems, kuriems to reikia. Šiandieninė savanorystės formų gausa leidžia jaunuoliams ne tik išmėginti naujas individualias ar komandines veiklas, pagilinti jau turimus įgūdžius ar įgyti naujų, bet ir nuspręsti, ar ta veikla jiems padeda atrasti save, ar yra priimtina.
„Įgydamas vis daugiau patirčių žmogus ima labiau pasitikėti savimi, tampa lankstesnis, atsparesnis kritinėms situacijoms, kas daro teigiamą įtaką jo asmenybės raidai. Už indėlį į tam tikros organizacijos veiklą ir skiriamą laiką savanoriai gauna emocinį pasitenkinimą, aplinkinių paskatinimą ir palaikymą, realizuoja save ar tiesiog smagiai praleidžia laiką. Nuolat kviečiame vaikus, paauglius įsitraukti į savanoriškas veiklas, dalyvauti bendraminčių grupėse ir plėsti socialinį akiratį“, – sako I. Skuodienė.
Savanorystė suteikia galimybę įgyti darbo patirties
Baigę studijas, jaunuoliai, ieškodami darbo, susiduria su darbdavių reikalavimu turėti darbo patirties. Pasak tarnybos vadovės, būtent savanorystė yra geriausias būdas išsiaiškinti profesinius polinkius ir įgyti darbo patirties.
„Savanoriška veikla neabejotinai leidžia išmokti kažko naujo, įgauti profesinių įgūdžių, atsiskleisti turimiems paauglio gebėjimams ir juos lavinti. Darbdaviai teigiamai vertina savanorystėje įgytas patirtis, atsižvelgia į tai ieškodami naujų darbuotojų, o sustiprėjusi paties jaunuolio savivertė praverčia ir darbo pokalbiuose. Užimtumas visuomenei naudinga veikla taip pat suteikia galimybę paaugliams praplėsti socialinį tinklą, susipažinti su įdomiais, skirtingo amžiaus, išsilavinimo ir patirčių turinčiais žmonėmis. Iš jų galima pasimokyti, pasisemti minčių, idėjų“, – sako I. Skuodienė.
Patirties įgijimas savanoriaujant taip pat suteikia galimybę jaunam žmogui suprasti, kokias asmenines savybes ir charakterio bruožus jis turi, ar geba operatyviai spręsti problemas, ar gali dirbti komandoje, ar turi organizacinių gebėjimų, galiausiai, ar tai, ką jis daro, yra prasminga.
Padėdami kitiems padedame ir sau
„Kalbant apie savanorystės naudą, norisi paminėti, kad tokia veikla ugdo platesnį požiūrį, supratimą apie šalia esantį žmogų ir skatina empatiją. Kai susiduriame su kitų žmonių problemomis, pastebime, kad ir aplinkiniai turi rūpesčių, ir neretai dar rimtesnių, nei įsivaizduojame. Tai leidžia kritiškai, labiau pamatuotai įvertinti savo problemas ir suvokti, kad net ir sudėtingose situacijose įmanoma rasti išeitį bei tikėtis pagalbos iš kitų žmonių“, – pastebi I. Skuodienė.
Pasak jos, jausmas, kad gali padėti kitam, silpnesniam, nuskriaustam, suteikia vilties gyvenime ir prasmės, kad darai kažką reikšmingo: „Gera jausti, kad kažkas dėl tavęs nors vienai dienai tapo laimingesnis, sotesnis, nesijautė toks vienišas. Prisiminkime, kad padėdami kitiems, kartu padedame sau – geriname savijautą, lengviau įveikiame stresą. Savanorystė – tarsi mainai, dalinamės ir kuriame kažką gražaus tiek aplinkai, tiek patys sau. Taip pamažu kuriama bendruomeniška visuomenė.“
Savanorystė pakeitė merginos gyvenimą
Tarnybos socialinė darbuotoja Gitana Salickienė pasakoja konkrečią savanorės patirtį, kurią išgirdo iš tarnyboje praktikantės poziciją išmėginusios Miglės. „Lankant mokyklą, socialinė pedagogė įtraukė mergaitę į tokias veiklas, kaip vasaros ir žiemos stovyklos, projektai „Sniego gniūžtė“ ir pan. Merginai patiko jausmas, kuomet būnant bendruomenėje, bendrauji su kitais ir gali padėti jiems suprasti supančią aplinką, vykstančius procesus“, – pasakoja socialinė darbuotoja.
Atėjus laikui pasirinkti profesiją Miglė pasirinko savo idealo – mokytojo – profesiją, socialinę pedagogiką. Studijuojant vienas dėstytojas pasiūlė jai savanoriauti vasaros stovykloje, kurioje renkasi šeimos, auginančios sveikatos sutrikimų turinčius vaikus, paauglius. Savanorystė prie jūros truko mėnesį. Įvairios veiklos vyko nuo 8 val. ryto iki 22 val. vakaro.
Miglė skyrė savo laisvą laiką kitiems ir tai nebuvo atlygintina pinigine išraiška. Jai buvo suteiktas maistas ir kambarys poilsiui. Kartu su dar viena savanore mergina leido laiką nedidelėje paauglių grupėje. Kadangi kita savanorė stovykloje dalyvavo jau penktą kartą, ji buvo puikus pavyzdys, kaip elgtis, kaip reaguoti įvairiose situacijose, kaip pajausti kitą, kokias užduotis organizuoti.
„Miglė man pasakojo, kad savanorystė pakeitė jos požiūrį į gyvenimą, supantį pasaulį. Ji suprato, kokia laimė yra turėti tėvus, brolius, seseris, namus, galimybę kas rytą tiesiog pusryčiauti, įkvėpti šalia namų esančio miško kvapo. Miglė suvokė gyvenimo trapumą ir ėmė vertinti kiekvieną akimirką, stengėsi suprasti ir priimti kiekvieną žmogų su savo duotybėmis, neskubėti teisti, smerkti. Be to, priklausymas savanorių, dirbančių su vaikais, grupei merginai suteikė naujų įgūdžių“, – pasakoja G. Salickienė.
Po metų Miglė grįžo savanoriauti ten pat. Tąkart ji jau buvo 7–8 metų vaikų grupės vadovė. Jausmas, kuris aplankydavo būnant tiek su vaikais, tiek vakare per įvairias veiklas bendraujant su jų tėvais, broliais ir sesėmis pripildė širdį siekimu padėti, dalintis šiluma ir dėmesiu.
„Vėliau Miglė pradėjo dirbti srityse, taip pat susijusiose su pagalba kitiems. Buvo malonu ją pažinti, suvokti jos mąstymą ir siekį padėti silpnesniems, jautresniems ar tiesiog mažesniesiems. Manau, kad savanorystė – ne tik pagalba kitiems, bet ir pagalba sau, asmenybės augimo terpė, savęs ir supančio pasaulio suvokimo pamokos“, – įsitikinusi socialinės srities specialistė.