Pabandė įsijausti į vaiko kailį: išprotėtumėte, jei jums kas nors tiek nurodinėtų

Daugelis suaugusiųjų, žvelgdami į vaikus, tik ir galvoja: kaip gera būti vaiku – jokios atsakomybės, laisvas laikas ir jokio galvos skausmo. Trijų vaikų tėtis Simonas Urbonas pabandė įsijausti į vaiko kailį ir padarė išvadą: viskas ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nieko negalima, viskas draudžiama, o diena kupina suaugusiųjų nurodinėjimų. Savo įžvalgas ir mintis jis parašė savo tinklaraštyje „Tėtis Simonas“.

Jei kam atrodo, kad mažų vaikų gyvenimas yra lengvas ir nerūpestingas, pabandykite įsivaizduoti, kaip atrodytų praėjusi diena, jei mums bent dalimi tiek kažkas nurodinėtų, kaip turime gyventi.

Atsikeli ryte ir eini valgyti grikių. O toks rytas, kai atrodo, užtektų tik kavos, bet ne, jūs nenueisite nuo stalo, kol nesuvalgysite, o jei nesuvalgysite, tai būsite priverstas suvalgyti. Žygiuoji rengtis, o tau jau sudėti rūbai su visais argumentais, nors taip norėtųsi šiandien kažkaip durnai apsirengti.

Važiuojant troleibusu atsiras kas paauklės, kaip reikia laikytis turėklo, kad nenukristumėte. Jei užeis noras bėgti nuo kalno, aplinkiniai rėks, kad nugriūsite. O jei karšta diena ir sugalvojote pasimėgauti ledais, tai balsas šalia sakys „tik vieną“, „atsargiai neapsidrėbk“, „ne, daugiau negalima, susirgsi“. O jei niūri diena ir darbe nesinori su kitais bendrauti, būsite apšauktas, kad esate nedraugiškas ir dar priverstas pasidalinti daiktais, kuriuos atsinešėte. O kokia dažna turėtų būti situacija, kai tau prieina ir tiesiog tempia už plaukų, spiria arba meta smėlio į veidą. Yra vienas geras dalykas. Kiekvieną dieną esate verčiamas pamiegoti. Gaila, kad ties kažkuriuo momentu viskas apsisuka ir jums dienomis miegoti nieks neleidžia. O ir šiaip, jei užsimanysite pamaigyti telefoną, niekas jo neduos, nes, neva, galite sudaužyti.

Atrodo ką paimsi, viskas aplinkiniams trapu. Šimtai dalykų, kurių negalima liesti, valgyti, dar daugiau, kur negalima eiti, užlipti, kaip elgtis ir iš vis ką daryti, yra kur kas mažiau nei ko galima. O dar visą dieną tas nuolatinis klausinėjimas „Ar nenori sysiuko?“.

Visoje dienoje mes išgirstume daugybę „negalima“, „nes aš taip sakau“, „neimk“, „atsargiai“, „iškris“, „aš sakiau, kad taip bus“, „negerai“, „užteks“ ir daug kitų. Po tokios dienos tikriausiai nesinorėtų nieko. Tik išsiverkti. Vaikams – tai įprasta diena žemėje, tad patarimas mums visiems: būkime supratingesni ir kantresni, kai jie pavargsta, nes ir jiems būtina pabūti liūdniems bei išrėkti per dieną draudimais surinktą emociją. Būkime kantresni, kai jie klausinėja, nes juk po tiek „negalima“, natūralu, kad gimsta daugybė klausimų. Būkime su jais, nes tik mes dabar jiems esam labiausiai reikalingi. Tas laikas greit praeis. Kad ir kaip sunku tai suvokti.

Kartais galvoju, kad vaikai stipresni už daugelį mūsų – suaugusiųjų.