Be suaugusiųjų prie šuns eiti nevalia
Visai neseniai Vilniaus centre esančioje vaikų žaidimų aikštelėje moterį su vaiku užpuolė šuo. Laimei, viskas baigėsi laimingai – šeimininkas šunį sutramdė, todėl neprireikė nei policijos, nei medikų įsikišimo. Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro švietimo projektų vadovė Guoda Kavaliauskaitė papasakojo, kaip vaikams paaiškinti, kaip elgtis su šunimis, ir ką daryti, kai situacija tampa nebevaldoma.
„Visiems galioja viena taisyklė – vaikai be suaugusiojo priežiūros neturėtų eiti prie šunų, nes nežinia, kas gali atsitikti. Jei šuo yra gatvėje, kalbinti jo nerekomenduojama. Pirmiausia reikia paklausti šeimininko, ar galima susipažinti, nesvarbu ar tai yra nepažįstamas šuo gatvėje, ar pas ką nors namuose. Viena pagrindinių taisyklių – nedaryti staigių judesių, elgtis kuo ramiau, netriukšmauti, nerėkauti. Jei vaikui nedrąsu ar neramu, svarbu, kad išsigandęs jis nepultų nuo šuns bėgti. Jei nori susipažinti, reikia, kad elgtųsi kuo drąsiau. Kad vaikas neitų prie šuns roboto žingsniu. Jei ištiesia ranką, kad staigiai jos neatitrauktų“, – bendravimo su šunimis taisykles pasakojo specialistė. Anot jos, net jei šuo mėgsta bendrauti su žmonėmis, tam tikrose situacijose jis gali nesuprasti, kas nutiko, ir kontaktą palaikyti nemaloniu. Todėl yra trys pagrindinės taisyklės – atsiklausti šeimininko, ramiai prieiti prie šuns ir ištiesti jam ranką.
„Jei kalbame apie visai mažus – 2–3 metų – vaikus, kurie nesuvokia, kad šuo yra ne žaislas, kad tai yra gyvūnas, jų kontaktas su šunimi, net šalia esant suaugusiajam, turi būti labai minimalus. Vaikas gali norėti tampyti šunį už uodegos, ausų, kailio, kas šuniui gali būti nemalonu. Toks bendravimas turi būti arba su labai akyla suaugusiojo priežiūra, arba jo išvis nebūti“, – sakė G.Kavaliauskaitė.
Užpuolus nereikia bėgti
Jei vieni vaikai labai drąsiai elgiasi su šunimi ir tampo juos už uodegos, kiti, atvirkščiai – bijo prie jų prieiti arba šaukia net iš tolo pamatę. Tokiu atveju specialistė pataria po truputį pratinti vaiką prie šuns, bet per daug nepersistengti. „Jei tėvai bijo šunų ir jais nepasitiki, labai didelė tikimybė, kad taip augins ir vaiką. Labai dažnai girdime tėvus sakant nelįsk prie šunų, jie gali kąsti. Svarbu, kad tėvai nuo mažų dienų formuotų teisingą ir pozityvų požiūrį į šunis. Nereikia gąsdinti vaiko, kad šuo gali kąsti. Jei vaikas bijo šunų, galima bandyti jį pratinti. Sudaryti sąlygas matyti šunį, parodyti, kad jo nereikia bijoti. Jokiu būdu nereikia to daryti per prievartą, nes dažnai vaikai augdami savaime pakeičia požiūrį“, – sakė pašnekovė.
Anot jos, jei atsiranda rizika, kad šuo gali užpulti, reikia elgtis kuo įmanoma natūraliau ir paprasčiau. „Nereikia nuo šuns bėgti, derėtų vengti aukštų garsų, nes visa tai tik didina įtampą ir šuo nebežinos, kaip elgtis. Geriausia sustoti vietoje ir stovėti ramiai. Jei aplink yra suaugusiųjų, paprašyti pagalbos. Jei nedarysime staigių judesių, šuns nekalbinsime ir į jį nežiūrėsime, labai maža tikimybė, kad būsime jam įdomūs“, – teigė specialistė. Jei šuo puola, reikia apsaugoti svarbiausius kūno organus, kurie yra priekinėje pusėje. Dažniausiai tai gulimasis ar rėmimasis prie sienos. „Tai yra tik teorija, kuri praktikoje pagelbės, bet ar tokioje stresinėje situacijoje ją galima bus atlikti, klausimas. Mūsų statistika rodo, kad atvejų būna įvairių“, – sakė G.Kavaliauskaitė.
Kad tokių nutikimų būtų išvengta, kiekviename mieste galioja taisyklės, kurių privalo laikytis augintinių šeimininkai. „Vilniuje visi šunys turi vaikščioti su pavadėliu, o tam tikri – ir su antsnukiais. Šuo be pavadžio gali vaikščioti tik privačioje teritorijoje. Jei pamatote laisvai lakstantį šunį, visų pirma reikia kreiptis į šeimininką, jei tai nepadeda, galėtų padėti policija“, – sakė specialistė.
Anot jos, jei šeima svarsto įsigyti šunį, pirmiausia turėtų pagalvoti, ar tikrai reikia ir kokio norėtų. „Tai turėtų būti suaugusiųjų sprendimas, o ne vaikų. Juk priimi dar vieną šeimos narį, o su juo atsiranda atsakomybė“, – teigė specialistė. Jei namuose yra kūdikių, ji pabrėžė, kad jokiu būdu negalima vaiko palikti vieno su šuniu.
Nelaimingų atsitikimų padaugėja šiltuoju sezonu
Draudimo bendrovės „If“ komunikacijos vadovė Milda Lomsargienė pasakojo, kad dėl kastinių šuns sužalojimų dažniau žmonės kreipiasi šiltuoju periodu, mat tai metas, kai žmonės daugiau laiko praleidžia lauke, todėl ir tikimybė nemaloniam incidentui – didesnė.
„Nukentėjus nuo šuns, draudimo išmoka priklauso, jei turite nelaimingų atsitikimų draudimą ir esate pasirinkę traumų riziką. Žmonės dėl tokių sužalojimų kreipiasi gana dažnai – tiek suaugę, tiek vaikai. Dažniausiai pasitaikančios traumos, tai kastinės blauzdos ar dilbio žaizdos, rečiau įkandimai veido srityje. Pastaruoju atveju, jei veide lieka ryškūs sužalojimai, draudimas kompensuoja plastinę operaciją. Norėtume atkreipti dėmesį, kad ne visada tokio tipo traumas sukelia nepažįstami šunys – dažnai žmonės nukenčia ir nuo savo augintinių, kai sukandžioja savas šuo“, – pasakojo pašnekovė.
Anot jos, vaiko ir šuns kontaktas dažnu atveju pasibaigia gyvūno agresija, nes mažieji neįvertina savo galimybių, kalbina nepažįstamą šunį, erzina, todėl labai svarbu mokyti vaikus tinkamos elgsenos bendraujant su šunimis.