Montessori vaikų auginimo koncepcijoje dėmesys skiriamas pačiam kūdikiui, rašoma pranešime žiniasklaidai. Suaugusieji turi elgtis su kūdikiais ne tik švelniai, bet ir pagarbiai, kiek galėdami stengtis patenkinti jų poreikius, kad visiškai nuo mūsų priklausomi kūdikiai taptų bendradarbiaujančiais ir bendraujančiais, o pirmųjų metų pabaigoje – vis savarankiškesniais ir smalsiais vaikais, dar labiau pasirengusiais tyrinėti pasaulį.
Dalijamės knygos „Montessori kūdikis“ ištrauka:
Erdvių įrengimas Montessori stiliumi
Kurdami svetingą, jaukią, patrauklią ir įtraukiančią erdvę savo kūdikiui, niekada nenuvertinkite to, kaip galima išnaudoti namus.
Montessori mokytojai klasę vadina „antrąja mokytoja“. Galime padaryti taip, kad klasė nudirbtų didelę dalį darbo. Skiriame laiko ir paruošiame priemonių ten, kur vaikai galėtų matyti jas; visa erdvė įrengiama rūpestingai ir su meile, tada ir vaikai reaguoja į tai elgdamiesi pagarbiai; erdvės kupinos grožio, su gyvais augalais ir meno kūriniais vaiko akių lygyje. Savo pirmąją mokyklą dr. Montessori vadino Casa de Bambini – „vaikų namais“. Klasė gali būti įrengta taip, kad vaikas joje jaustųsi svarbus ir savo vietoje.
Neprivalome iš esmės pakeisti savo namų taip, kad jie taptų Montessori klasėmis, bet galime kiekvienoje namų dalyje sukurti tam tikras erdves, kuriose kūdikis jaustųsi ypatingas, laukiamas, suteikti jam saugumo jausmą, kad kiekviena tų vietų jam taptų atskaitos tašku.
Tai galima sukurti net visai nedideliuose namuose. Nedidelės ar sudėtingos erdvės – tai galimybė išnaudoti savo kūrybiškumą.
Kūdikiams tiek daug nereikia
Vyrauja bendra nuostata, kad kūdikiui reikia daug baldų, drabužėlių, žaislų ir kitokių priemonių. Galime pirkti prabangias žindymo pagalves, loveles ir prie jų derančias komodas, vystymo stalą, kūdikio vonelę ir dar daugiau. Tada reikia sulankstomo vežimėlio, dar vieno, kurį galima stumti bėgiojant, ir galbūt dar vieno kelionėms.
Vienas iš mūsų mėgstamiausių Montessori požiūrio aspektų yra idėja, kad mažiau reiškia daugiau. Pirkti tik tai, ko reikia, paprastus ir gražius daiktus, geriau daugiau investuoti į jų kokybę ir natūralumą. Šiuos daiktus galės naudoti kiti vaikai šeimoje, juos bus galima padovanoti ar perleisti kitai šeimai. Be to, jie kur kas palankesni aplinkai.
Patarimai, kaip įrengti namus:
1. Pritaikyta kūdikio dydžiui. Paieškokite nedidelių baldų, kuriuos kūdikis išmoks naudoti pats, pavyzdžiui, žemos lovos, ant kurios galima užsiropšti. Kūdikiui išmokus sėdėti, galite įsigyti mažą staliuką su kėdute, prie jo jis galės valgyti, žaisti ir prisitraukti prie savęs. Reikėtų, kad kūdikio kojos siektų grindis, taigi galima nupjauti staliuko ar kėdutės kojas, jeigu jos per aukštos.
2. Erdvių grožis. Nedideliame aukštyje pakabinkite meno kūrinių, šeimos nuotraukų, padėkite augalų, kuriais kūdikis galėtų grožėtis (pasirūpinkite, kad augalai būtų nekenksmingi smalsiam kūdikiui, kuris norės įsidėti jų į burną, arba pastatykite taip, kad galėtų matyti, bet nepasiektų).
3. Savarankiškumas. Kad padėtume kūdikiui per pirmuosius metus iš visiškos priklausomybės tapti vis savarankiškesniam, galime kur nors pasiekiamoje vietoje ant lentynos arba krepšyje padėti paprastų daiktų, kad kūdikis pats mokytųsi pasirinkti. Vyresni kūdikiai išmoks vartytis, rangytis ir šliaužti, kad pasiektų norimus daiktus, o mes galime sugalvoti, kaip padėti jiems būti savarankiškesniems.
4. Patrauklios veiklos. Galime sukurti įdomių, kiekvieną raidos stadiją atitinkančių veiklų, kurių priemonės būtų dailiai sudėtos ant lentynų, o ne sumestos žaislų dėžėje.
5. Mažiau reiškia daugiau. Jeigu siūlomos tik kelios priemonės, tai padeda kūdikiui lavinti dėmesio koncentraciją. Tegu būna padėtos tik tos, su kuriomis kūdikis žaidžia norėdamas įvaldyti – taip jis nesijaus perkrautas daiktais.
6. Viskas turi turėti savo vietą. Jeigu kiekvienas daiktas turi savo vietą ir viskas sudėta į vietas, kūdikis mokosi, kur ką galima rasti (galiausiai kiek paaugęs išmoksta juos ten padėti).
7. Erdvės įvertinimas kūdikio akimis. Kiekvienoje erdvėje nusileiskite iki kūdikio akių lygio, kad pamatytumėte, kaip viskas atrodo iš jo perspektyvos. Patraukite susiraizgiusius laidus ir visokius griozdus.
8. Laikymas dėžėse ir pakeitimas. Raskite saugyklą, kurioje daiktų nesimato. Tai gali būti lentynos nuo žemės iki lubų, priglundančios prie sienos, arba dėžės, kurias galima krauti vieną ant kitos sandėliuke arba už sofos. Palikite kelias priemones, kitas paslėpkite, ir keiskite jas, kai kūdikiui reikia naujų iššūkių.
„TAIP“ erdvių sukūrimas
Montessori klasėse mėgstame pašalinti kliūtis, trukdančias vaiko raidai. Įrengdami namus galite daryti taip pat. Mes kuriame „taip“ erdves, kuriose kūdikis gali saugiai tyrinėti pats, gali viską liesti ir imti, o tikimybė, kad pasakysime jam „ne“, yra menka. (Terminas „taip“ erdvės kilęs iš Magdos Gerber ir jos RIE – Resources for Infant Educares – sistemos.)
Žmonės mėgsta ateiti į Simone klasę su kūdikiais, nes žino, kad aplinka ten gerai apgalvota ir kūdikiai gali tyrinėti nekeldami pavojaus sau. Viskas įrengta galvojant apie kūdikius: žemi baldai, ant kurių galima užsiropšti, atviros erdvės, kuriose galima praktikuoti vartytis ir šliaužti, jokių pasiekiamų laidų, tik daiktai, kurie saugūs dėtis į burną.
Savo namuose galime:
• patraukti viską, ko nenorime, kad kūdikis pasiektų, taigi gali būti, kad tuos daiktus teks kurį laiką laikyti paslėpus arba padėti į tokią vietą, kad kūdikis nepasiektų;
• atsigulti ant žemės ir įvertinti, ką kūdikis gali pamatyti ir pasiekti;
• padaryti taip, kad erdvė kviestų tyrinėti, ant žemos lentynėlės padėti kelias priemones, krepšelius ar padėkliukus su daiktais, kuriuos smagu tyrinėti;
• įrengti vieną didelę „taip“ namų erdvę, kurioje kūdikis galėtų laisvai judėti, jeigu negalime įrengti jų visur. Gali tekti pasitelkti kūrybiškumą, pavyzdžiui, iš baldų sukurti šios erdvės ribas arba įtaisyti vartelius;
• jeigu reikia įrengti varteliais atskirtą erdvę, vengti ryškiaspalvių plastikinių pertvarų, pasirinkti subtilesnius, erdvės neapkraunančius variantus.
Kūdikiui nuo gimimo norime suteikti laisvę judėti ir nevaržomai matyti. Todėl verčiau nesirinkti kūdikiams skirtų dėžių, maniežų ar grotuotų lovelių – jos varžo kūdikio judėjimą, o per grotas kūdikis negali aiškiai matyti visos erdvės. Mes nesirenkame ir aukštos vaikiškos kėdutės. Žinoma, tai ginčytinas klausimas. Visos šios talpyklos sukurtos mūsų, o ne kūdikio patogumui.
Simone žinių sėmėsi iš Montessori mokytojos Judi Orion, teigusios, jog vienintelė nauda iš maniežo – kad jame gali atsistoti suaugusysis, kai prireikia pasidarbuoti lygintuvu (tikrąja to žodžio prasme!). Jeigu norime nueiti į tualetą, kūdikį galime palikti „taip“ erdvėje žinodami, kad jam bus saugu ir įdomu tyrinėti.
Branginame savo kūdikio laisvę, tačiau turime užtikrinti, kad mūsų namai jam saugūs. Buitinė chemija saugiai užrakinta ir nepasiekiama; užuolaidų kaspinai surišti ir nepasiekiami; elektros laidai suslėpti plastikiniuose vamzdžiuose, kuriuos galima pritvirtinti prie sienos; baldai, tokie kaip stelažas, pritvirtinti prie sienos; įtaisyti langų užraktai. Jeigu namuose yra laiptai, norėsime įrengti vartelius, kad ant laiptų kūdikis praktikuotųsi tik prižiūrimas.
„Atminkite, kad palankią aplinką dažniau apibrėžia tai, kokių objektų joje nėra, nei tai, kokie joje yra.“
Susan Stephenson, The Joyful Child
Stebėti, saugoti ir keisti
Viena iš mūsų sąmoningai sukurtos erdvės paslapčių yra kūdikiui prieinamų priemonių, su kuriomis jis gali užsiimti ir ugdytis, ribojimas. Galime pateikti ribotą skaičių priemonių – šešias jo mėgstamiausias – ant žemai įtaisytos lentynos jam skirtoje judėjimo erdvėje. Kūdikiui kur kas lengviau pasirinkti iš nedidelio skaičiaus priemonių, jam tai bus tinkamas iššūkis, o mums reikės mažiau tvarkyti.
O tada stebėkime. Atkreipę dėmesį, kad jis daugiau nebesidomi kokia nors veikla, ji atrodo jam per lengva arba per sunki, galime ją palikti kitam kartui ir ištraukti ką nors kitą.
Saugoti karuseles gali būti kiek sudėtingiau, nes jos lengvai susiraizgo. Vienas pasiūlymas: laikyti jas sukabintas ant sieninių kabliukų, kol nenaudojamos. Jos gražiai papuoš ir sieną. Tą karuselę, kuria kūdikis susidomėjo, galime įtaisyti ant kabliuko virš judėjimo erdvės.