1. Kodėl esu neentuziastinga ir vieniša?
Išblėsus džiaugsmui, kad pagimdėte patį mieliausią kūdikį pasaulyje, ateina realybė. Naujai iškeptas mamas varo iš proto miego stygius ir entuziazmo trūkumas. Jos jaučiasi sutrikusios ir net tam tikra prasme apgautos, nes tapimo motina euforija tęsiasi ne taip ir ilgai. Mamos jaučia kaltę, jeigu iš tikrųjų nenori (ar negali) maitinti pačios, dėl to patirdamos supermamų ir slaugytojų patyčias.
2. Labai pavydžiu auklei
Dirbančios mamos draskosi į gabalus, mėgindamos būti idealiomis motinomis, kurios paruošia tobulus pietus, pasiuva kostiumus mokyklos pasirodymams, žino visus vaikų pasiekimus mokykloje ir savo atžalai su draugais organizuoja žaidimų vakarus. Ir, nepaisant viso šito, nei kiek ne prasčiau nei anksčiau pasirodo darbe. Patiriama įtampa gali būti nežmoniška. Išsekusios moterys, kažkada prisiekusios maitintis tik sveikai, jaučia kaltę maitindamos savo septynerių metų vaiką greitu maistu, nes tai tiesiog palengvina gyvenimą. Iš pradžių jos jaučiasi kaltos, kad neužtektinai žaidžia su vaikais, o prisėdusios pažaisti jaučia kaltę, kad tas žaidimas yra labai nuobodus.
3. Vaikų blogas elgesys – tai mano vienos kaltė
Jeigu anksčiau mama nerimavo dėl to, kad su vaiku nepakankamai žaidė, atėjus paauglystės metui susiduria su suvokimu, kad vaikui jos daugiau nebereikia, kad jis trokšta nuosavos erdvės. Tėvai supranta, kad nėra nieko blogiau už negebėjimą paleisti savo vaiko, tačiau tam vis tiek labai sunku atsispirti. Kitas dalykas, dėl ko galite būti tikri: jeigu paaiškės, kad paauglys yra malonus žmogus, taip yra todėl, kad jis natūraliai nuostabus, jeigu paaiškės, kas jis – sunkus vaikas, tai jūsų kaltė.
4. Ar aš nepakankamai juos mylėjau?
Kartą dirbanti mama liūdnai pripažino, kad iki tol, kol jos vaikai paliko namus, ji nuolat sekiojo paskui, bemaž maldaudama jų draugijos. Kitoms gi motinoms tai, kad vaikai palieka namus, jokių problemų nesukelia – „tuščio lizdo sindromas“ joms nebūdingas. Tik jos nori, kad vaikai sugrįžtų ir namus suprastų kaip savo gyvenimo centrą.
Viena mama pasakoja: „Kartą nusiunčiau savo sūnui atviruką, kuriame sumykiau: „Nepamiršk, kad tavo mama tave myli“, nes jis puikiai leido laiką Londone, turėjo nuostabią merginą ir savaičių savaitėmis nejautė poreikio grįžti namo. Kitais žodžiais, jam visiškai nereikėjo manęs! Tai buvo labai skausminga. Aha, tyčiojosi mano sąžinė, tai tau už lakstymą po darbus, intensyvų bendravimą, už gėrimą ir rūkymą, užuot buvus tobula namuose nuolat liekančia mama“.
5. Kodėl negaliu patylėti?
Kartais norisi įspėti jaunas moteris, kad tas supimasis meilės ir atsakomybės, tėvystės pakilimų ir nuopolių, kaltės ir džiaugsmo, malonumo ir vargo supynėse niekada nesibaigs. Jos gi galvoja, kad baigsis, nes pereinami skirtingi etapai. Jos tiki, kad palengvės, kad visa įtampa stebuklingai išnyks. Tačiau taip nenutinka. Užaugus vaikams nerimauji dėl jų santykių ir to, kaip jų pačių padarytos klaidos galėjo juos paveikti. Jauti sielvartą, jeigu jie elgiasi neteisingai. O jeigu jūsų suaugęs vaikas su jumis kivirčijasi ir sako dalykus, kurie užgauna jūsų jausmus, jūs suvokiate, kad būtent jūs esate tas žmogus, kuris turi viską užglaistyti. Nes būtent mama šiuose santykiuose yra labiau suaugusi. Kad ir kas nutiktų.