Tomo ir Skaistės Dirgėlų duetas savo knygoje kviečia į mokyklą, kurioje mokosi ir vaikai, ir monstrai! Nors pasimato tik per pertraukas, mokyklos valgykloje jie vieni kitų negali pakęsti – nuolatos šaiposi ir užgaulioja. Atrodo, kad tai niekada nesiliaus! Bet sykį stadione nusileidžia nedraugiškų ateivių erdvėlaiviai ir paaiškėja, kad išsigelbėti galima tik suvienijus jėgas. Ar pavyks jiems tapti komanda ir nugalėti įsibrovėlius?
„Kova ir galios demonstravimas atskleidžia labiausiai pažeidžiamą mūsų pusę, kuri nerimsta ir šaukiasi pagalbos. Noras savo vertę padidinti kito sąskaita yra kiekvienam pažįstamas menkavertiškumo bruožas. Ši savybė tirpsta, kai būdami kartu su kitu, priimame savo ir kito individualumą, telkiamės į komandą, remiamės vienas kito skirtybėmis ir skleidžiame pasitikėjimą, stiprybę ir šilumą. Tik taip šalia esantys, nuo kovos sušalę žmonės, turi galimybę ištirpdyti savo širdis ir prisijungti prie mūsų arba tiesiog ištirpti ir išnykti, nes ten kur skleidžiasi šiluma – šalčiui vietos nėra“, – atsiųstame pranešime neabejoja psichologė.
Leidyklos „Alma littera“ išleista, 6–9 metų vaikams skiriama knyga „Ateiviai mokyklos stadione?! Monstropedija“ tęsia „Monstropedijos“ knygų seriją. Ši serija supažindina vaikus su paslaptingu juos supančiu pasauliu, į kurį knygų autoriai žvelgia kitaip – monstrų akimis. Knygos leidėjai neabejoja, kad unikalios būtybės – monstrai – padės vaikams lavinti skaitymo, loginio mąstymo įgūdžius, plės jų akiratį ir lavins emocinį intelektą.
Knygą „Ateiviai mokyklos stadione?! Monstropedija“ šiuolaikiškomis, šmaikščiomis, tekstą puikiai papildančiomis iliustracijomis papuošė knygų dailininkė Greta Alice.
„Skaitydamas kartu su vaikais šią knygą, atveri kelius vertingai žinutei: būdami skirtingi visi esame vertingi. Tai pripažinę klausiame, įsiklausome ir kuriame drauge, šildome ir šildomės kartu, sunkiausius klausimus paverčiame sprendimais. Skirtumus pažinti ir pripažinti – nelengva ir dažnai nepatogi kelionė, kurios galutinis tikslas – atverti sau ir pasauliui galimybes“, – taip apie knygą „Ateiviai mokyklos stadione?! Monstropedija“ sako vaikų ir paauglių psichologė A. Blandė. Ji tiki, kad vaikai ir tėvai joje atpažins tai, kas svarbu, jei norime išlaikyti gerą santykį su kitu žmogumi: kiekvienas esame skirtingas. Į pasaulį žvelgiame iš asmeninės perspektyvos, todėl svarbiausia užduotis – vienas kitu domėtis ir pažinti. Kai susitinka du skirtingi – kyla noras konkuruoti: kas geresnis, protingesnis, šmaikštesnis, turi daugiau galios ir poveikio priemonių – tai veda link priešpriešos, kurioje skauda kiekvienam. Priešpriešą įveikti galima įvairiais būdais. Vienas jų – vidinis smalsumas. Būdami smalsūs, sužinome, kodėl kažkas yra toks, koks yra, turi norų tokių, kokių turi, atrandame jų baimes ir pažeidžiamas vietas. Jas pažinę – surandame būdus, kaip blogį nugalėti.
Skaistė ir Tomas savo knygoje vaikams ir monstrams yra parengę daugybę testų su netikėtais klausimais. Todėl netikėtų dalykų drąsiai klausiame ir jų.
Ar kartais jus aplanko monstrystės jausmas? Kaip jį atpažinti ir kaip su juo elgtis?
Tomas: tikrai aplanko, užsuka ir geri, ir blogesni monstrai. Aišku, smagiausia su pirmaisiais – džiaugsmo, atradimų, meilės ir juoko monstrais. Bet jeigu taip pat svetingai priimi ir kiek mažiau malonius – liūdesio, pykčio ar pavydo monstrus ir supranti, kad pyktis užsuko, nes buvai pavargęs, liūdesys – norėdamas pranešti, kad metas nors valandėlei pailsėti nuo džiaugsmo, o pavydo monstras atkeliavo turėdamas misiją išmokyti džiaugtis kitais, tada visi monstrai tampa vienodai geri ir reikalingi. Taigi reikia ir vienų, ir kitų, kad viduje būtų šiokia tokia monstriška pusiausvyra.
Skaistė: žmoguje telpa labai daug monstrų, jie kartais dažniau, kartais rečiau aplanko kiekvieną, taigi mane irgi. Ir iš didelės laimės gimęs monstras, ir blogos nuotaikos monstriukai nori mums padėti, tik, štai, bėda, kad kartais leidžiame jiems siautėti be priežiūros, užuot radę tinkamą bendravimo būdą. Tarkime, vieniems blogos nuotaikos monstriukams norisi ramaus pokalbio ir apkabinimo, o kitiems reikia triukšmingos kompanijos.
Kas sieja vaikus ir monstrus?
Tomas: visi vaikai kartais pabūna monstrais, o visi monstrai kadaise buvo vaikai. Ir kad sutikę vieni kitus neretai išsigąsta: vaikas bijo, kad monstras (ar po lova, ar tas, kur viduje) ims ir padarys kažką oi oi, o monstras – kad vaikas ims ir jo nebebijos, nugalės ar net visai juo nebetikės!
Skaistė: vaikų ir jų monstrų dienotvarkė yra labai įtempta. Kasdien laukia dešimtys susitikimų, juk reikia vieniems kitus pažinti ir pabendrauti. Vaikai monstrus yra linkę painioti, todėl kartais dešimt jų palaiko pykčiu arba kitus penkiolika vadina laime, o būna, net ir baime. Na, bet kuo daugiau susitikimų, tuo geriau jie vieni kitus pažins ir dienotvarkė taps laisvesnė.
Ar jūsų vaikystėje būta monstrų?
Tomas: pačių įvairiausių! Ir po lova, ir už kampo, tamsoje einant iš parduotuvės, ir pasislėpusių mano viduje. Vieni kartais neleisdavo užgesinti šviesos (gal tai buvo specialiai elektros tiekėjų atsiųsti monstrai, raginantys be perstojo sukti skaitiklius?), kiti čiupdavo už kojų ir jas drebindavo atsakinėjant prieš klasę ar skaitant eilėraštį prieš auditoriją kokiame nors mokinių poezijos konkurse.
Skaistė: vaikystėje tikrai jų turėjau: galiu prisiminti vakarais už lango vaikštinėjančio monstro šešėlį – jis turėjo ilgus plaukus, panašius į medžio šakas. Dar buvo monstras, kuris mokykloje per pamoką pakeldavo mano ranką, kai pati nedrįsdavau.
Kas sugalvojo knygos monstrams vardus?
Skaistė: kai kuriuos sugalvojome mudu. Nemažai vardų gimė ir Linos Žutautės kurtoje knygoje „Monstropedija su Kake Make“, taip pat atkeliavo iš B. Bėranto knygos „Naujokas? Neįprasta diena morkdaržėje“, kurioje kai kurie mūsų istorijos monstrai lanko mokdaržę. Visos šios knygos – „Monstropedijos“ serijos kūriniai, pasakojantys apie fantastiškai įdomų monstrų pasaulį. Juk monstrai gyvena šalia mūsų. O gal net mumyse!
Kas iš jūsų namuose valo dulkių kamuolius, kurie susimeta palovyje? Gal koks monstras Poloviukas?
Tomas: žinoma, kad aš! Gerai jau gerai, taip atsakyčiau, jeigu šalia nebūtų Skaistės (juokiasi). Daugiausia su tais kamuoliais ji kovoja, bet aš turiu savo būdą – vaidindamas zombį, gaudau vaikus, tada jie slepiasi po lova, o paskui išlenda aplipę dulkėmis. Man lieka tik dulkių kamuoliais aplipusius drabužius įmesti į skalbinių dėžę, – ir vaikai pažaidę, ir aš palovį sutvarkęs.
Skaistė: dulkių kamuoliai nėra labai dažni svečiai mūsų namuose, bet su jais, kaip ir su gausia trupinių šeimyna, dažniausiai bendrauju aš. Tiesiog Tomas nesugalvoja, apie ką su jais kalbėti, o aš kalbą randu su bet kuriuo pirmą kartą sutiktu žmogumi ar purvo dėmele.
O gal po lova jūsų namuose mėtosi knygos?
Skaistė: stengiamės, kad knygos po lova nesimėtytų, nes vos tik jos įsijaučia, visus puslapius pameta. O šiaip, knygos keliauja, tiesiog seka paskui mus ten, kur nueiname.
Tomas: knygos pas mus retai turi vieną vietą – kai kurios stovi lentynose vaikų kambaryje, kai kurios – miegamajame, kitos po televizoriumi, kažkas atsinešė į virtuvę ir jau savaitę guli ten, o kur dar visos, išsimėčiusios skaityklėje ar telefono programėlėse. Tokie jau tie knygų monstrai! Kad ir dabar ant darbo stalo, prie Stepheno Kingo siaubo apysakų, jie padėję mažylio knygą su atsidarančiais langeliais, o vaikų knygų lentynoje prie Emilio iš Lionebergos – Fredriką Backmaną. Dar kelios dėžės knygų jau senokai laukia, kada joms bus surasti nauji šeimininkai. Prieš kurį laiką nusprendėme knygų nebekaupti, kiek tik įmanoma, naudotis bibliotekomis ir elektroniniais įrenginiais. Tik vaikų knygų mūsų namuose netrūksta, kad monstrai turėtų darbo jas palikdami visur kur, bet tik ne tam skirtoje vietoje.
Ar jūsų vaikai mėgsta skaityti?
Tomas: skaitymas jiems yra tiesiog įprastas ir savaime suprantamas dalykas, kaip dantų valymasis prieš miegą ar batų apsiavimas prieš einant į lauką. Knygos pas mus nėra per daug išaukštintos ar kažkaip iškeltos virš visko, gal dėl to vaikams ir nepabosta. Tiesiog nuo mažų dienų rodydavome pavyzdį su knyga rankose, lankydavome bibliotekas, supažindindami juos su begaline knygų įvairove ir temomis. Vaikams skaitome kasdien, vyriausias dar pasiskaito ir pats, taip pat nevengiame vaikams parodyti visų knygos formatų – paskaitome ir iš skaityklės, ir iš telefono, pasiklausome ir audioknygų.
Skaistė: mūsų vyresnėlis nuo puspenktų metų knygas skaito pats, dukrytė knygas neštų ir neštų skaityti, kol mums balsas užkimtų, o mažasis nepaliaujamai varto paveikslėlių pilnas istorijas. Džiaugiuosi, kad noras skaityti jiems natūraliai eina iš vidaus.
Pasakojote, kad knygos vaikšto jūsų namuose, įdomu, ką veikia kojinės?
Tomas: oi, tos kojinės! Kartais jų nerandame nei po lova, nei spintoje ar stalčiuje. Geriau jau voliotųsi po lova ir būtum ramus žinodamas, kur ieškoti. Bet tikiu, ateis diena, kai visos dingusios kojinės atsiras vienoje vietoje. Bet tada jau bus dingusios tos, kurioms trūko poros! Žodžiu, užburtas ratas, geriau perduodu žodį Skaistei…
Skaistė: aš sakau, kad kojinės galėtų nors kur nors mėtytis, kad tik atrasčiau vienišėms poras. Gaila, jos liūdi, kaskart išskalbtos tikisi, kad pora sugrįš, ant džiovyklės ieško, bet, deja…
Kokie rytai būna jūsų namuose? Kas gamina pusryčius?
Tomas: kadangi visi trys Dirgėliukai niekada nelankė darželio, rytai būdavo ilgi, be jokio skubėjimo, su pasivartymais lovoje, bet vieną dieną vyriausias nusprendė lankyti priešmokyklinę. Mes jam ir taip sakėme, ir kitaip – gal tu nelankyk, ir toliau ilgiau visi lovose pasivartytume, ir miegoti galėsi eiti kada panorėjęs, bet ne… Tad dabar pirmieji rytus pradeda Skaistė su Jauniumi Ąžuolu, kol mes su kitais dviem dar ką nors sapnuojame.
Skaistė: papusryčiaujame ir važiuojame – Jaunių Ąžuolą paleidžiu mokykloje, o aš keliauju sportuoti. Grįžusi namo randu jau dieną pradėjusį Tomą su mažaisiais.
Kaip dažnai vaikštote į sporto salę?
Skaistė: treniruotes su grupe lankau tris kartus per savaitę ir ketinu pridėti dar dvi dienas baseino. Bet išties turiu seną svajonę – fechtuotis. Dar nežengiau šio žingsnio, bet tai tik laiko klausimas.
Tomas: vietoj sporto salės išeinu pabėgioti ar mašiną reikalams mieste iškeičiu į dviratį (jei tik paskui nereikia nusiimti šalmo, nes po jo mano skiauterė atrodo kaip blynas). O kartais numinu ir iki kokių Trakų ar Kauno.
Smalsu, ar jūs, kaip jūsų monstrai knygoje, kada esate apsiriję? Na, prisivalgę per daug?
Tomas: oi, taip! Ir kuo daugiau galima apsiryti, jei ne saldumynais? Jei bandytum koldūnais, pica, makaronais ar krabų lazdelėmis, skonis greitai pabostų, o tada apsirijimo lygio niekaip nepasieksi. O štai zefyrai su šokolado glaistu… Kemši, darosi vis saldžiau, o kuo saldžiau – tuo skaniau, todėl kemši toliau, kol galiausiai supranti, kad kaip reikiant persistengei…
Skaistė: mano teta kepa nuostabius tortus, dar ištiko didelė laimė, kad ir mūsų kaimynė moka tą patį. Būtent dėl jų kepinių pažįstamas jausmas, kai akys dar taaaaaaip nori, bet skrandis tiesiog nebegali.
O jūsų vaikus ar galima suvilioti saldainiais?
Tomas: kadangi saldadieniai pas mus tik šeštadieniais, kitomis savaitės dienomis saldėsis, kad ir pats mažiausias, kad ir pusė „Skittles“ saldainiuko, gali tapti labai galingu svertu bandant su vaikais derėtis dėl vieno ar kito dalyko. Žinoma, naudojame tik kraštutiniais atvejais, kai kažkas degte dega, o vaikai kaip susitarę visi trys sėdi ir kartoja NE!
Skaistė: ne tik vaikus, bet ir Tomą galima! Pastebėjau, kad Tomui šeštadienio taisyklė kažkaip pradėjo nebegalioti… Pasislepia ir tik girdžiu, kad traška popierėlis. Labai džiaugiuosi ta šeštadienio taisykle, nes vaikai, net ir trečiadienį netikėtai gavę saldainių, pasideda juos šeštadieniui.
Ar mėgstate vėdarus?
Tomas: brrr, labiau jau mėgčiau matematiką, kad ir kaip negalėčiau patikėti tuo, ką dabar sakau!
Skaistė: uiii, nei vėdarų, nei bulvių košės… Fe fe fe.
Kaip reaguotumėte, jei vieną dieną pamatytumėte namų kieme nusileidusį erdvėlaivį?
Tomas: vaikystėje vienu metu buvau tiesiog pakvaišęs dėl ateivių – perskaičiau turbūt visas lietuviškai išverstas knygas apie juos ir vis pasvajodavau pamatyti tikrą NSO ar būti pagrobtas ateivių! Tiesa, jei paskui būčiau grąžintas lygiai toks pat, su visomis galūnėmis ir be įmontuotų mikroschemų.
Skaistė: išsigąsčiau, būtų neramu, norėčiau važiuoti toliau nuo namų ir stebėti, kas gi bus toliau. Juk tai, kas nepažįstama, dažnai gali kelti nerimą. Vaikystėje labai domėjausi ateiviais, net už sutaupytus 100 litų (tuomet tai buvo tikrai dideli pinigai) nusipirkau didelę ir storą knygą apie ateivius ir kitus antgamtinius reiškinius. Nuo tada tikiu, kad ateiviai egzistuoja, tiesiog būtų keista, jei tokioje kosmoso platybėje būtume vieni.
Kokių atvykėlių labiausiai nelaukiate?
Skaistė: chi chi… Tikriausiai niurzgų bumbeklių. Nors ir su jais kartais linksma.
Tomas: taip, ir su manimi kartais smagu…
Ko bijote jūs? O gal nieko nebijote?
Tomas: gyvačių ir pirmas pradėti pokalbį. Gerai, kad paklausėte pirma ir nereikėjo to daryti man.
Skaistė: bijau vorų ir neaiškių garsų. O šiaip stengiuosi su savo baimėmis susipažinti ir tada jos tampa visai neblogomis draugėmis.
Kaip manote, kas yra tikroji drąsa?
Skaistė: žengti žingsnį ten, kur yra baisu. Vieniems tai bėgimas į liepsnas gelbėjant kitus, kitiems – ištarti žodžiai „Labas, koks tavo vardas?“ Man šie žmonės yra vienodai drąsūs, nes jie išdrįso žengti žingsnį į priekį, nors ir labai bijojo.
Kas jūsų šeimoje protingiausias?
Tomas: protingiausias – tai aš.
Skaistė: o protingiausia, žinoma, aš.
O kas – geresnis rašytojas?
Skaistė: na, Tomo talento ginčyti negaliu, jis tikrai puikus rašytojas. Aš rašytojos kelią pradėjau visai neseniai ir net ne tekstinėmis, o užduotėlių knygomis. Bet padrąsinta aplinkos ir Tomo nusprendžiau pabandyti.
Kas jūsų pati geriausia komanda?
Tomas: mūsų vaikai, kai visi trys sujungia jėgas dėl bendro reikalo. Turbūt nesunkiai nugalėtų ir tuos pačius ateivius, nusileidusius mokyklos stadione!
Skaistė: pati geriausia komanda esame mes, visi penki kartu sudėjus. Kai turime bendrą tikslą ir vieni kitus palaikome, pasiekiame daug gražių dalykų.
Ar kada būna taip, kad visi atsakymai yra neteisingi?
Tomas: mokykloje po matematikos kontrolinių tekdavo pripažinti, kad būna.
Skaistė: būna. Tada stengiuosi pakeisti klausimą.