Praeityje garsi aktorė išgyveno tikrą siaubą: su broliu buvo maudoma iki paauglystės, mama „tikrindavo“ lytinius organus

Jennette McCurdy dar vaikystėje sulaukė milžiniškos sėkmės. Būdama vos 6-erių ji ėmė vaidinti serialuose – nors pradėjo ne nuo pagrindinių vaidmenų, netrukus mergaitė tapo dėmesį traukiančia žvaigžde. Specialiomis juostelėmis balinti dantys, dažytos plaukų sruogos, kūno formas palaikančios dietos – būdama vos 10-ties Jennette jau gyveno suaugusio žmogaus gyvenimą, o jos kasdienybė buvo perpildyta filmavimais ir repeticijomis. Bet kai aktorei buvo 21-eri, mirė jos mama. Po kurio laiko ji suprato praradusi ne tik vaikystę, bet ir paauglystę bei jaunystę. Prieš dvejus metus Jennette išleido biografinę knygą „Džiaugiuosi, kad mirė mano mama“, kuri išsyk tapo bestseleriu. Knygoje aktorė, kuriai šiuo metu 32-eji, prabilo apie šokiruojančius savo gyvenimo etapus, kurie padarė įtaką ir šiandieniniam jos gyvenimui.

– Mamyte, aš... dabar tokia liekna. Pagaliau sveriu 89 svarus (40 kg).

Esu Intensyviosios terapijos skyriuje su savo mirštančia motina ir žinau, kad jeigu kas nors ir gali ją prikelti, tai tik faktas, jog per tas dienas, kai gulėjo ligoninėje, mano baimė ir liūdesys virto tobulu anoreksiją skatinančiu deriniu ir aš pagaliau pasiekiau svorio ribą, kurią ji man nustatė.

Sukrečiantys žodžiai knygos pradžioje tampa itin reikšmingais žvelgiant į tolesnį Jennette gyvenimą ir sudėtingus iššūkius, su kuriais jaunai moteriai teko susidurti.

Neįtikėtina mamos kontrolė

J. McCurdy vaikystėje sulaukė didelės sėkmės, vaidindama septyniuose serialo „iCarly“ sezonuose, vėliau – tęsinyje „Sam and Cat“. Vis dėlto gyvenimas namuose, kuriuose ji augo, anaiptol nebuvo gražus.

Jennette mama Debra dukrą liguistai kontroliavo nuo šešerių metų – ji dėjo visas pastangas, kad mergaitė taptų garsia aktore. Kaip rašo „The Guardian“, buvo kontroliuojamas kiekvienas McCurdy gyvenimo aspektas – nuo to, su kuo Jennette galėjo bendrauti, iki to, ką ji valgė. Mama skatino mažametę dukrą riboti kalorijų skaičių, tad dėl nevisavertės mitybos atsirado itin sudėtingų valgymo sutrikimų. Skelbiama, kad Debra prausė McCurdy duše iki jai sukako 16 metų (kartais šalia būdavo maudomas ir vyresnis jos brolis), nuolat tikrino jos makštį ir krūtis (kai Jennette buvo dveji, Debrai diagnozavo krūties vėžį, tad ji teigė tikrinusi, ar dukros krūtyse nėra guzelių), skuto jai kojas.

Kartais mama prausia mane ir Skotį vienu metu. Dabar jam beveik 16. Kai ji maudo mus kartu, labai droviuosi. Jis taip pat. Paprastai vengiame pažvelgti vienas į kitą, o Skotis nukreipia savo dėmesį kitur, piešdamas pokemonus ant aprasojusio stiklo. Jam neblogai pavyksta Charizardas. Mama tvirtina, jog maudo mus kartu todėl, kad turi labai daug reikalų. Kažkada Skotis paklausė, ar negalėtų nusiprausti pats. Mama puolė į ašaras dėl to, kad jis tuoj užaugs, taigi Skotis daugiau apie tai nebeužsiminė. (ištrauka iš knygos „Džiaugiuosi, kad mirė mano mama“)

Tapti garsia aktore Jennette nenorėjo – tai buvo jos mamos svajonė. Kai McCurdy, dar būdama vaikas, po nesėkmingos perklausos sėdėdama automobilio gale pasakė mamai, kad nebenori to daryti, Debra supyko.

„Ji vairavo automobilį, taigi suprantu, kad suklydau tai pasakiusi – tai buvo netinkamas metas, – prisimena Jennette. – Ji ėmė rėkti, jos veidu riedėjo ašaros. Mamą iš karto ištiko isterija. Pajutau, kad šio klausimo nebeturėčiau kelti. Niekada.“

McCurdy užaugo mormonų šeimoje, nedideliame Kalifornijos mieste. Po vienu stogu jaunoji aktorė gyveno su tėvais, seneliais ir trimis vyresniais broliais. Šeima neturėjo daug pinigų – tėvas dirbo virtuvės dizaino įmonėje, o mama – parduotuvėje „Target“, nors jos pagrindinis darbas, kaip rašo McCurdy, buvo „užtikrinti, kad dukrai pavyks įsitvirtinti Holivude“. Debros nuotaika ir elgesys buvo nepastovūs, dažnai net gąsdinantys, todėl visi bijojo ją nuliūdinti. Be to, šeimą slėgė supratimas, kad krūties vėžys gali bet kada sugrįžti – kas kelis mėnesius Jennette mama vykdavo į patikras ligoninėse.

Riboti kalorijas ėmė būdama vos 11-os

Jennette nelankė tradicinės mokyklos, mergaitė buvo mokoma namuose. Ji neturėjo ir draugų, todėl tik vėliau aktorė suprato, koks disfunkcinis buvo jos gyvenimas.

„Iš tiesų jaučiausi kaip atstumtoji, – sakė ji. – Mokiausi namuose, buvau mormonė, aktorė, bendraujanti tik su suaugusiais. Be to, laikiau save antrarūše mormone – nebuvau tokia uoli bendruomenės narė, kaip kiti. Nesibičiuliavau ir su jaunosiomis aktorėmis – taip jau yra, kad daugelis mamų jaučia konkurenciją, todėl jos nebūtinai nori, kad dukros bendrautų tarpusavyje.“

Kai Debra užrašė dukrą į šokių pamokas (14 pamokų per savaitę, kad pagerintų savo šansus gauti geresnius vaidmenis), ji vis dėlto susirado draugę ir gavo progą pamatyti kitokio tipo gyvenimą.

„Tai buvo vienas pirmųjų mano prisiminimų, kai užfiksavau tai, ko tada negalėjau įvardyti kaip disfunkcijos, kad „mano šeima veikia kitu dažniu“, – prisimena Jennette.

Visą McCurdy vaikystę Debra dėjo visas pastangas, kad Jennette taptų žvaigžde. Ji mergaitei balino dantis juostelėmis ir dažė blakstienas, nuolat ieškojo agentų ir vadybininkų. Kai Jennette pastebėjo pirmuosius lytinio brendimo požymius, Debra išmokė dukrą riboti kalorijas ir prižiūrėjo jos mitybą. Ji paniškai bijojo, kad dukra paaugs, priaugs svorio ir nebeteks vaikiškų vaidmenų. Užuot pasijutusi įkalinta ir manipuliuojama, Jennette mamos pasiūlytas dietas vertino „kaip suartėjimą“.

„Galvojau, tai puiku. Mama ir aš padedame viena kitai įgyvendinti savo svajones. Nesuvokiau, kokia yra realybė“, – vėliau kalbėjo ji.

Jei pradėsiu augti, mama taip stipriai manęs nebemylės. Ji dažnai verkia, laiko mane tvirtai apkabinusi ir kartoja norinti, kad likčiau maža. Man plyšta širdis, kai ji tai daro. O, kad galėčiau sustabdyti laiką. Amžinai likti vaikas. Jaučiuosi kalta, kad negaliu to padaryti. Jaučiuosi kalta dėl kiekvieno paaugto centimetro. Jaučiuosi kalta dėl visų savo dėdžių ir tetų, kurie mane pamatę ima aikčioti, kaip greitai aš „stiebiuosi“. Matau, kaip trūkčioja mamos antakiai, kai jie tai sako. Matau, kaip smarkiai ją tokie žodžiai žeidžia. (Ištrauka iš knygos „Džiaugiuosi, kad mirė mano mama“)

Gavusi vaidmenų reklamose ir televizijos serialuose, McCurdy ne tik įgyvendino motinos svajonę, bet ir finansiškai išlaikė savo šeimą. Serialas „iCarly“ (2007–2012 m.) tapo didžiuliu paauglių hitu, o Debrą išgarsino jos, kaip pagrindinės žvaigždės pagalbininkės, vaidmuo.

„Aš buvau nuolat saugomas, užguitas vaikas, turintis nemažai socialinio nerimo, o tai, kad mane atpažindavo, kai tik išeidavau pro duris, mane priblokšdavo. Pamažu ėmiau piktintis šlove. Supratau, kad tai buvo mano mamos noras, aš niekada to nesiekiau“, – sakė Jennette.

Bauginanti patirtis ne tik namuose, bet ir filmavimo aikštelėje

Darbas šou McCurdy neteikė džiaugsmo ne tik dėl to, kad ji nenorėjo būti aktore. Jennette knygoje „Džiaugiuosi, kad mirė mano mama“ rašo ir apie kitą žmogų, laidos prodiuserį Daną Schneiderį. Anot jos, šis vyras, vėliau ne kartą apkaltintas netinkamu elgesiu, kūrė bauginančią atmosferą filmavimo aikštelėje – kartais jis laidydavo komplimentus, o jau po akimirkos tapdavo agresyvus. McCurdy rašo: „Jis atleido šešiametį už tai, kad „per repeticiją jis ne taip pasakė kelias eilutes“.

Vienu metu, kai M. McCurdy buvo 18 metų ir buvo svarstoma galimybė kurti jos atskirą laidą, šis žmogus nusivedė ją vakarienės, kur paskatino pirmą kartą paragauti alkoholio, o vėliau padarė jai pečių masažą. Jennette norėjo, kad jis liautųsi, bet „labai bijojo jį įžeisti“.

Danas ir Debra turėjo panašumų – tai buvo tie žmonės, kuriems Jennette siekė įtikti. Kai Jennette išėjo iš „Nickelodeon“, jai buvo pasiūlyta 300 tūkst. dolerių „atsisveikinimo dovana“ su sąlyga, kad ji niekada nekalbės apie savo patirtį. Jennette pinigų atsisakė. Vėliau D. Schneideris iš kanalo buvo atleistas už psichologinį smurtą.

Apie prasidėjusias menstruacijas vos per kelias minutes sužinojo visas kolektyvas

McCurdy akimis žiūrint, vaikystėje tokia patirtis dažniausiai yra kenksminga, ypač kai kalbama apie atrankas.

„Nebuvau pakankamai psichologiškai išsivysčiusi, kad suprasčiau, jog kito aktoriaus pasirinkimas toli gražu nereiškia, kad esi nieko vertas. Tai tiesiog reiškia, kad tavo aktoriaus tipas netinka konkrečiam vaidmeniui, – sakė ji. – Negalėjau atskirti šių dviejų dalykų.“

Net jei su vaiku elgiamasi labai atsargiai ir sąmoningai, neišvengiamai buvimas vaikų žvaigžde nėra „normali“ paauglystė, teigė Jennette.

Kai McCurdy pirmą kartą prasidėjo menstruacijos, ji filmavosi. Ši žinia vos per kelias minutes apskriejo aktorius bei komandą. Kai ji pirmą kartą pasibučiavo su vaikinu, jų bučinį stebėjo visa filmavimo grupė, kuri skatino palenkti galvą į vieną ar į kitą pusę.

„Čia kyla klausimas – o kas yra tikroji realybė? Du pasauliai persipina vienas su kitu, o tu nesupranti, kas, po velnių, ką tik įvyko. Man to niekas neaiškino“, – kalbėjo aktorė.

Po mamos mirties – sudėtinga sveikimo kelionė

Debra mirė, kai McCurdy buvo 21-eri. Jai atsinaujino krūties vėžys, vėliau jis išplito po visą kūną. Kai vėliau pirmoji terapeutė, pas kurią apsilankė McCurdy, iškėlė mintį, kad Debra smurtavo prieš dukrą, Jennette supyko ir daugiau niekada pas ją nebesilankė. Tai buvo mintis, kurios ji negalėjo priimti.

„Mano pasaulis buvo matomas per tokią prizmę – mano mama nori man geriausio, mano mama yra viskas, o aš be jos esu niekas. Mintis, kad ji smurtauja, reikštų, kad reikia iš naujo viską permąstyti – net ir tai, kas aš esu“, – atviravo ji.

Jennette tikrąją žalą, padarytą mamos, ėmė suprasti tik vėliau, kai pradėjo gydytis nuo valgymo sutrikimų – bulimijos. Ji sakė, kad išties terapija buvo labai naudinga. Jennette, padedama specialistų, metė aktorystę ir atsiribojo nuo mamos jai sukurtos tapatybės.

„Dabar matau, kad tikrąja savimi tapau mirus mamai, – sakė ji. – Iš pradžių jaučiau, kad be mamos esu niekas. Jaučiausi išsigandusi, nekompetentinga ir nepajėgi. Galiausiai man pavyko suvokti, kad šie jausmai buvo jos sąlyga. Tai buvo jos, o ne mano balsas. Prireikė daug laiko, kol pasiekiau tam tikrą tašką ir galėjau įvardyti sau – džiaugiuosi, kad ji mirė.“

Mamos mirtis paliko man daugiau klausimų nei atsakymų, daugiau skausmo nei vilties pagyti ir daugialypį sielvartą – pirminį sielvartą dėl jos išėjimo, sielvartą, kurį pajutau pripažinusi, kad ji prieš mane smurtavo ir mane išnaudojo, ir pagaliau sielvartą, kuris užplūsta mane dabar, kai suprantu jos besiilginti ir imu verkti; nes aš vis dar jos ilgiuosi. (ištrauka iš knygos „Džiaugiuosi, kad mirė mano mama“)

Sužinojus apie smurtą prieš vaiką, reikia pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112 arba teritoriniams vaiko teisių apsaugos skyriams, kurių kontaktus rasite www.vaikoteises.lt.

Emocinės paramos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas „Vaikų linija“ 116111 kasdien nuo 11 iki 23 val. „Tėvų linija“ [phone] darbo dienomis nuo 17 iki 21 val.

Kontaktai organizacijų, vykdančių kompleksinių paslaugų teikimo vaikams, nukentėjusiems nuo smurto ar netiesioginio šeimyninio smurto aukoms (liudininkams) ir jų šeimų nariams, projektus. Organizacijos pavadinimas Tel. Nr. El. pašto adresas Dingusių žmonių šeimų paramos centras [phone] [e-mail] [e-mail] Viešoji įstaiga Šeimos santykių institutas [phone], [phone] [e-mail] Viešoji įstaiga Psichologinės paramos ir konsultavimo centras [phone], [phone] [e-mail] VšĮ Vaikų laikinosios globos namai „Atsigręžk į vaikus“ [phone], [phone] [e-mail] Viešoji įstaiga Vaikų ir paauglių socialinis centras [phone], [phone] [e-mail] Telšių krizių centras [phone], [phone], [phone] [e-mail] VšĮ Pagalbos paaugliams iniciatyva [phone] [e-mail] VšĮ Paramos vaikams centras [phone], [phone] [e-mail] Vilniaus arkivyskupijos Caritas [phone], [phone] [e-mail] Labdaros ir paramos fondas „Algojimas“ [phone] [e-mail] Visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“ [phone], [phone] [e-mail] Lietuvos samariečių Jurbarko krašto bendrija [phone], [phone] [e-mail] Specializuotos pagalbos centrai, teikiantys pagalbą nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje (suaugusiems)