Jokių išmokų
Tinklaraščio „Auginu pametinukus“ autorė neseniai pasidalino įrašu, kuriame ji pasakojo, kaip jos tėvai prieš trisdešimt metų susilaukė jos – Kristinos. „Mama išėjo į darbą kai man buvo pusė metų ir su tėčiu dirbo skirtingose pamainose, vieną savaitę mama – nuo ryto iki pietų, tėtis tą savaitę – nuo pietų iki vakaro, kitą savaitę – atvirkščiai. Jie dalinosi mano priežiūra, atrodytų, tobulai. Naktį prie manęs keldavosi tas, kuris dirbo po pietų, jo pareiga buvo ne tik naktinis budėjimas prie vaiko, bet ir palučių išskalbimas. Tada mane prižiūrėdavo iki išėjimo į darbą, o grįžus vėl laukdavo naktinis budėjimas. Vienodai prižiūrėjo tėtis, vienodai – mama. Kai pagalvoji, turėjo būti labai sunku, juk vaikas pirmas, tik pusės metų, šeima tik sukurta, norisi juk ir pailsėti, ir kartu pabūti, juk jauni, bet tvarkėsi puikiai“, – rašė autorė.
Jos mama Rita ir šiandien puikiai prisimena, kaip teko anksti po gimdymo grįžti į darbą ir dalintis vaiko priežiūra, bet, kaip pati sako, niekas nesiskundė, jog sunku. „Dukra gimė 1988 metais. Galiu pasakyti, kad tuomet nėščios moterys tikrai buvo gerbiamos – ir vietą eilėje užleisdavo, ir atsisėti pasiūlydavo, ir darbe kokią lengvesnę užduotį patikėdavo. Dirbome iki 7 mėnesių, paskui eidavome gimdymo atostogų – porą mėnesių po gimdymo turėdavome nedarbingumo lapelį. Tam laikotarpiui pasibaigus – daugiau jokių išmokų“, – pasakojo moteris.
Likus vienai algai, išgyventi tapo sudėtinga, todėl kai dukrytei buvo 6 mėnesiai, Rita nusprendė grįžti į darbą. „Dirbome su vyru pamainomis – vienas nuo 7 iki 15 val., kitas – nuo 15 iki 23 val. Tą valandą, kai vienas važiuodavo į darbą, kitas grįžinėdavo, Kristiną prižiūrėdavo kaiminystėje gyvenusi močiutė. Buvome susitarę: kas dirba iš ryto, naktį miega. Naktį keldavosi tas, kuris dirba po pietų. Nebuvo jokių pykčių. Man tai atrodė savaime suprantama. Vaikas yra mūsų abiejų – tiek mamos, tiek tėčio. Niekada vyrui nereikėjo nieko sakyti“, – pasakojo moteris. Ji puikiai prisimena pirmąsias bemieges naktis, kai dukrytė, kaip pati sako, buvo sumaišiusi dieną su naktimi. „Pirmus mėnesius Kristina labai prastai miegodavo. Nors vyras dirbo, iki 2 valandos nakties ją prižiūrėdavo jis, paskui budėjimą perimdavau aš“, – šypsojosi Rita.
Informacijos ieškojo knygose
Daugelis tėvų šiandien, susidūrę su vaikų priežiūros klausimu, ima naršyti telefone ir jau po akimirkos turi atsakymą, kodėl pakilo temperatūra ar ką reiškia iškilęs spuogelis. Anuomet apie internetą nebuvo nė kalbos, o ir telefono Rita neturėjo. „Gyvenome atskirai nuo tėvų, nebuvo jokio interneto, mes neturėjome net telefono. Turėjome knygas, kuriose ieškodavome visos informacijos. Pirmas puldavo skaityti tėtis, tada jau tardavomės, ką daryti vienu ar kitu atveju“, – pasakojo moteris.
Nepaisant viso to, ji nepamena, kad ji pati ar kitos mamos būtų sakiusios, kad joms sunku. „Nebuvo tokio žodžio, kalbant apie šeimą. Atrodė, kad viskas savaime aišku: yra šeima, yra vaikai ir darai tai, ką reikia“, – svarstė Rita.
Iš tiesų anuomet nebuvo ne tik interneto, bet ir šiandien įprastų vaiko priežiūros priemonių. „Nekalbu apie tai, kad nebuvo sauskelnių, bet kadangi pirmaisiais metais gyvenome mieste, bet kaimo sąlygomis, neturėjome namuose vandens, kanalizacijos. Reikėdavo kūrenti pečių. Bet tai buvo normalu. Išsivirini palutes, išskalbi rankomis. Vaikų prausimui vandenį šildydavome, prausdavome kiekvieną vakarą“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Dukrai sulaukus trejų, tėvai pabandė nuvesti ją į darželį. „Nepavyko, nes labai nenorėjo, verkdavo nuolatos. Porą savaičių paėjo, paskui nebesikankinome. Netrukus pradėjau lauktis brolio, tad tapo viskas paprasčiau. Su sūnumi namuose buvau, iki jam sukako trys metai, nors išmokų irgi dar jokių nebuvo. Bet vyro darbas pasikeitė, atsirado daugiau pinigų, todėl galėjau būti namuose. Vėliau Kristina nuėjo į pirmą klasę, o sūnus nuo trijų metų – mielai į darželį. Galėjau grįžti į darbą“, – pasakojo Rita.
Vaikų dabar vienų nepalieka
Nors anuomet labai didelio dėmesio į mitybą nekreipdavo, moteris pamena, kad niekada vaikams nieko nepirkdavo jau paruošto iš parduotuvės. „Būdavo ir tada pirkti ir mišinukų, ir jau paruoštų tyrelių. Bet gaminau pati. Sutarkuodavome obuolį, morką. Košytes virdavome“, – pasakojo Rita.
Anot jos, niekas daug žinių apie tai, kaip reikia vaikus auklėti neturėjo, todėl viską darė pasikliaudami savo nuojauta. „Mes į vaiką niekada nežiūrėjome kaip į kitokį, elgėmės su juo kaip su sau lygiu. Tas nepatiko vyro mamai, ji sakydavo, kad auginame Kristiną kaip senutę. Nebuvo jokių auklėjimo taisyklių, nebuvo kas pataria“, – sakė pašnekovė.
Šiandien matydama, kaip savo vaikus auklėja jau užaugusi jos dukra, Rita pastebi, kad mažyliams skiriama labai daug dėmesio. „Kai atvažiuoja į svečius anūkai, negaliu jų palikti viename kambaryje, o aš išeiti – į kitą. O anksčiau gi žaisdavo vaikai vieni ir viskas būdavo gerai. O dabar atrodo – lips, nukris. Anuomet tokių minčių nebuvo. Gal mažiau įbauginti buvome. Bet dukros vaikai visada „ant akių“. Ir namuose, ir pas mus. Atrodo, kad gal būtų ir savarankiškesni, jei taip nebūtų. Net ir kai žaidžia, visada nori, kad dalyvautų ar mama, ar tėtis, ar močiutė. Anuomet žaisdavo vieni. Nebent darydavome kartu tai, ko jau vienas nepadarys – tai, tarkime knygų skaitymas“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Pati Kristina šiandien džiaugiasi, kad turėjo būtent tokį tvirtos šeimos pavyzdį ir sutinka su amžina tiesa, kad yra dalykų, kuriuos supranti tik tada, kai jau turi savo vaikų.