– Šiandien be galo daug kalbame apie vaikų kūrybiškumą. Kaip jis pasireiškia?
– Vaikai iš prigimties yra kūrybiškos asmenybės. Vėliau, auklėdami juos ir remdamiesi savo baimėmis, savo netobulomis patirtimis, mes, suaugusieji, pridarome daugiau žalos, nei naudos. Ar kada stebėjote, kaip vaikai žaidžia? Kaip jie moka įsijausti į akimirką, rodos, laikas jiems neegzistuoja.
Mano penkiametis Kristijonas sako: „Gyvenimas juk yra toks, koks yra“. Galvoju, iš kur jis žino tai, ko kiti nesupranta nugyvenę ir visą savo amžių? Kai išgirsti tokius žodžius, darosi aišku, kad mes kartais vaikus apkrauname, apauginame savo įsivaizdavimais, požiūriu ir suvokimu, o juk jie – grynuoliai, viduje atsinešę svarbiausias žinias. Reikia kuo mažiau jiems trukdyti, ne slopinti, o padėti jiems lavinti kūrybiškumą.
Dažnai galvojama, kad kūrybiškumas yra gebėjimas piešti arba dainuoti. Jei jau tokių įgimtų gebėjimų neturi, niekada nebūsi kūrybingas. Iš tiesų kūrybiškumas – gebėjimas reikšti naujas idėjas, originaliai mąstyti ar rasti nestandartinių būdų spręsti problemas. Jau šiandien daugybę darbo procesų atlieka programos ir robotai. Ateityje robotizuotų procesų tik daugės, todėl žmogui bus svarbu lavinti tai, ko neturės robotai – kūrybiškumą. Ši mūsų savybė kuo toliau, tuo labiau bus vertinama.
– Kaip savo šeimoje vaikų kūrybiškumą ugdote jūs?
– Vaikystėje Nojus buvo ypatingas „Depeche Mode“ bei “Blue man group” gerbėjas, jo trauka ritmui ir muzikai buvo itin stipri. Tai matydami, suteikėme jam galimybes muzikuoti: iš pradžių mušė būgnus, vėliau grojo pianinu. Nojaus aistra muzikai auga kartu su juo – šiandien jis jau ne tik muzikuoja, o filmuoja, montuoja, domisi garso inžinerija. Nojus ne tik seka naujausias tendencijas, bet ir labai logiškai mąsto. Filmavimui ir montavimui reikia investicijų, skatiname jį taupyti, planuoti ir atsakingai išleisti savo santaupas. Tai skatina ne tik savarankiškumą, bet ir finansinį raštingumą.
Mažasis, Kristijonas, visiškai laisva asmenybė. Jis visuomet sugalvoja įdomiausių veiklų: tai įtraukia šeimą kartu ieškoti jo paslėpto lobio, tai suvaidinti kokį personažą arba kartais tiesiog panyra į savo pasaulį ir praleidžia ten po kelias valandas. Jam patinka tyrinėti virtuvės spinteles, žaisti su makaronais ir kruopomis. Jo žaidimų aikštelę vėliau drauge tvarkome. Drauge klausomės muzikos, šokame. Kartais jis man pasakoja, į ką vienokia ar kitokia muzika jam panaši, ką įsivaizduoja klausydamas. Jis mėgsta vaidinti, jam svarbu, kad būtų žiūrovų.
Lygiai taip pat ir man, į kūrybiškumo centrą „Oi, Pelėda“ norisi įtraukti ir muziką, teatrą, dailę, ir pažiūrėti plačiau – išmokyti vaikus, kaip nusiraminti, skatinti meditacijas, jogą, judesio terapijas. Noriu, kad vaikai čia rastų kuo daugiau ir kuo įvairesnių užsiėmimų, nes tai taip pat lavina vaikų kūrybišką.
– Turite įdomų darbą tarptautinėje konsultacijų bendrovėje „FranklinCovey“. Kai jūsų vyras tapo Seimo nariu, perėmėte ir jo darbą – vadovavimą Vytauto Kernagio fondui. Tarsi to būtų negana, kuriate vaikų kūrybiškumo centrą. Ar tai reiškia, kad atradote save mokymų srityje?
– Jau keletą metų dirbu su mokymų programomis, šis darbas tik sutvirtino mano įsitikinimą, kad daugybė gerų dalykų turi būti įtvirtinami dar vaikystėje, tuo laiku, kai klojamas gyvenimo pagrindas. Dirbdama su vaikais pastebiu, kad vaikams reikia leisti laisvai rinktis ir nevaržomai kurti, o mokyklose tam neskiriama užtektinai dėmesio.
Jau ketverius metus Vytauto Kernagio fondas sėkmingai įgyvendina kūrybinius edukacinius projektus – kasmet, Vilniuje, prie Baltojo tilto, rengiame „Šeimų pasakų“ festivalį, o Anykščiuose vaikai suvažiuoja į scenos meistriškumo stovyklas. „Šeimų pasakų“ festivalyje vaikai kartu su tėvais ar seneliais mokosi kurti pasakas. Kūrybos procesas ne tik lavina vaiko vaizduotę, bet ir moko kurti įvykių seką, kurioje dalyvauja mūsų išgalvoti herojai, turintys stebuklingų galių bei nepakartojamą išvaizdą. Stovyklose vaikai muzikuoja, vaidina, kuria mini spektaklius, šoka ir susipažįsta su scenos menu. Jose vyrauja neįtikėtinai kūrybiška atmosfera. Vaikai mokosi atvirai bendrauti, bendradarbiauti, pažinti save ir vieni kitus, ieško stipriųjų savo pusių, geba jas įvardinti, puoselėja grįžtamąjį ryšį. Stebėti save ir kitus vaikams nėra labai lengva, tad gera stebėti kaip vos po kelių dienų stovykloje jiems darosi vis lengviau rasti nuoširdžius žodžius garsiai kalbėti apie save, įvertinti savo ir kitų pasiekimus.
Baigiamojo pasirodymo pažiūrėti atvykę tėvai neslepia nuostabos: kaip per savaitę vaikas sugebėjo atsiskleisti? Išvykdami iš stovyklos, ir tėvai, ir vaikai mūsų klausdavo – o kas toliau? Kaip mums sulaukti kitos vasaros?
– Tai, kas toliau?
– „Oi, Pelėda“ – tai vieta, kur vaikai gali sugrįžti į draugišką, kūrybingą atmosferą. Centre puikiai jaučiasi įvairaus amžiaus vaikai – nuo pačių mažiausių iki paauglių. Kuriame įvairiausias programas, rengiame beprotiškus gimtadienius. Turime čia kino dirbtuvėles, potyrių valandą, teatralizuota kelionė į Afriką ir daug visokių linksmų dalykų. Labai noriu, kad centras taptų gero, kokybiško laiko centru. Kad atsitraukę nuo televizorių ir telefonų, vaikai mokytųsi atsipalaiduoti, atskleisti savo kūrybiškumą, bendrauti.
Jau susirinko puiki vadovų komanda – menininkė Jolita Vaitkutė, aktoriai Rokas Petrauskas, Ineta Stasiulytė, Greta Šepliakovaitė. Puoselėjame mentorystės idėjas – todėl centre lankysis ir daug Lietuvos scenos profesionalų. Vaikai turės galimybę jiems parodyti savo kūrybos rezultatus, aptarti progresą ir išgirsti jų nuomonę. Labai svarbu, kad visus užsiėmimus vainikuos konkretus rezultatas – muzikos kūrinys, pasaka, vaidinimas. Labai norime, kad vaikai ne tik kurtų, bet ir mokytųsi savo veiklą pristatyti. Tai juk irgi labai svarbu.
– Ar vyras Vytautas padeda?
– Žinoma padeda, mes juk šeima. Visų pirma – Vytas mane labai palaiko. Kas benutiktų, žinau, kad turiu į ką atsiremti. Tai suteikia pasitikėjimo ir jėgų drąsiai žengti į priekį. Vytas – kūrybiškas žmogus, jis turi nemažai patirties dalykuose, kurie man gali būti nauji, todėl džiaugiuosi, kad turiu su kuo pasitarti, pasidalinti mintimis bei idėjomis.