„Kai mano paauglė dukra, traukdama spagečius su Bolonijos padažu, be jokios sąžinės graužaties paklausė, ar mano laikais (suprask, dabar jau seniai ne mano laikas) apskritai buvo makaronų, atsakiau, kad mano laikais nebuvo ne tik makaronų, bet ir bulvių, nes jas ispanai iš Amerikos į Europą atplukdė tik po 200 metų! Taigi visi mūsų mamiški patarimai – „mamytė tai patyrė, išgyveno, todėl žino ką sako ir todėl tu taip nedaryk“ – panašu, vaikams atrodo beviltiški, nes jie tiesiog yra iš praėjusio amžiaus! Kas beveik yra viduramžiai! Ir tai man dar viena įrodymas, kad mes visi geriausiai mokomės, deja, iš savo klaidų. Kitų klaidos, o tiksliau patirtys, mums it geras romanas, arba straipsnelis DELFI pramogų skiltyje“, – plačiai šypsodamasi pasakoja TV laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė.
“Auginu du vaikus: 2,5 metų Joną Antaną ir 16-kos Dominyką. Kai mano dukra buvo tokia, kaip Jonas Antanas, nebuvo jokių „supermamyčių“, kiekvieną vaiko pirstelėjimą aprašančių feisbuke (feisbuko tada nebuvo, bet tai nesvarbu) ir iš jų auginimo kuriančių „religijos“. Todėl mano mažylis miega sesers senoje medinėje lovytėje su išlūžusiu stipinu tėvų kambary, o jaunoji panelė „iPhone’ą“ turės tada, kai nusipirks pati. Vienintelis dalykas, kuris vertas investicijų – tai išsilavinimas“, – sako žinoma moteris.
Su vaiku yra svarbu ne tik kalbėtis, bet ir tylėti
Rūta neslepia, kad jos su vyru vaikų auklėjimo principas paprastas: vaikas turi jausti tėvų meilę ir rūpestį, kad ir kas nutiktų, su kitu elgiamasi taip, kaip norėtumei, kad elgtųsi su tavimi ir už savo veiksmus visada teks atakyti.
„Maži vaikai – mažos bėdos, dideli – didelės“. Mažylis klausia vieno ir tas klausimas užduodamas dešimtis kartų: „Kas čia“? Sykį jau teko sudvejoti, kai mudviem, besimaudant vonioje, sūnus bestelėjo pirštuku, na suprantate, kur... Pokalbiai su paaugle dukterimi sukasi aplink santykius, meilę, karjerą, narkotikus, alkoholį, savižudybę, kvailius ir nekvailius, ir t.t. Man nėra nepatogių, nejaukių klausimų. Kur kas sudėtingiau vaikui „padėti“ suprasti, kad su mama galima kalbėtis labai atvirai. Ir tas atsakymas „Na, maammm, baik...“ yra visai be reikalo“.
„Tiesa, teko pasukti galvą, kai dukra, būdama kokių 5-erių nusprendė, kad tekės tik už tėčio. Todėl į jos klausimą ar aš negaliu susirasti kito vyro, teko atsakyti kategoriškai neigiamai“, – sako R. Mikelkevičiūtė.
„Dukrai aiškinu, kad jos tėvai, mokytojai, kiti suaugę ir kiti „labai protingi žmonės“ yra tokie patys kaip ji – su savo baimėmis, kompleksais, nežinojimais, pagaliau, nelaimingom meilėm – tik šiek tiek vyresni. Man atrodo, kad tada jaunam žmogui kur kas lengviau susivokti, kai koks suaugęs ir todėl jau savaime suprantama, autoritetas, pasielgia kaip nors labai netinkamai...“, – pasakoja Rūta.
„Manau, kad nėra per jauno amžiaus „žinoti“ . Jei vaikui kyla klausimas, vadinasi „pats tas laikas“.
Rūta sako, kad nereikia laužti vaiko ir versti tapti aktoriumi. Pasak moters kiekvienas yra savitas, kaip ir mes patys. „Vienas plepys, kitas – tylenis, vienas – karštakošis, kitas – pasveriantis kiekvieną žodį. „Mano galva, su vaiku yra svarbu ne tik kalbėtis, bet ir tylėti... Kitaip tariant, svarbu yra ryšys, tarpusavio pasitikėjimas. Todėl jei atžala nekalba, vadinasi, apkalbinkime ir patylėkime abu. Nemanau, kad tėvai turi būti geriausi draugai vaikams. Greičiau – autoritetai“, – įsitikinusi Rūta.
Kaip ir daugeliui kitų žinomų Lietuvos veidų, R. Mikelkevičiūtei pasiūlėme iššūkį. Šįkart klausimus jai užduoda ne žurnalistai, o vaikai.
– Ar gali būti, kad mėnulis tikrai pagamintas iš sūrio, tik nė vienas astronautas nesugalvojo jo paragauti?
– Tikrai taip. Netiesa, kad neparagavo – atidžiau pažiūrėjus , kai pilnatis, gerai matyti tamsios dėmės – ten liko skylės. Todėl dabar nieko nebeleidžia į mėnulį, kad jo nesuvalgytų.
– Kodėl karvės ir avys miega stovėdamos?
– Netiesa. Karvės ir avys miega, kaip ir žmonės, gulėdamos – tada jos sapnuoja. O štai kada nutirpsta kojos, arba jos nori „sysiu“, arba joms tiesiog nusibosta gulėti – atsistoja ir laukia, kada ateis rytas.
– Iš kur mes žinome, kad egzistuojame?
– Iš vaizdo, kurį matai stovėdamas prieš veidrodį. Iš mamos nuotaikos. Ir tėčio balso tono. Iš močiutės numegzto megztinio. Galų gale, iš savo delniukų. Kai į juos pažiūri matai labai daug kelių, kuriais teks nueiti.
– Koks atstumas yra nuo Vilniaus iki pasaulio pabaigos?
– Pasaulis neturi pabaigos. Net jei eitum visą dieną, neprieitum.
– Kaip vaistai pagydo žmogų?
– Jie mažais laiveliais nuplaukia iki tos vietos, kuri skauda. Joje gyvena pikta liga – toks piktas pabaisiukas. Vaistai ima kariauti su juo ir jį uždaro į kalėjimą.
– Kokio gylio yra mūsų ausys?
– Negilios. Todėl reikia valyti ausytes, nes gali imti veržtis kaip ugnikalnis.
– Kodėl Marius darželyje turi Supermeną, o aš ne?
– Kiekvienas turi supermeną. Tik reikia jį pakviesti ir su juo susidraugauti.
– Kaip atiduoti visą savo meilę žmogui, kad jis tikrai žinotų, kad atidaviau ją visą?
– Jei tas žmogus nesupranta ir nejaučia, reiškia, kad visą savo meilę atiduoti tam, kuris jos nevertas. Todėl neverta jam jos duoti.
– Mama vis kartoja, kad reikia pasiekti tikslą. O kur jį rasti?
– Tai tikrai yra labai sunku. Bet tu padaryk gudriau – sugalvok, ko nori. O lengviausiai tai padaryti tada, kai eini miegučio – tada gali užsimerkęs matyti.
– Kodėl prie dviejų pridėjus du būtinai turi būti keturi? Jei mes piešiame kaip norime, tai gal ir skaičiuoti galim taip, kaip mums patinka?
– Taip, tu visiškai teisus. Yra du skaičiavimo būdai. Vienas – griežtas: 2 plius 2 yra 4 ir kitas – kaip nori. Bet tokie žmonės rizikuoja netekti visko: namų, šeimos, draugų ir net būti uždaryti į kalėjimą! Pagalvok, kai nueini pas Mykolą, jis tau duoda 2 mašinėles, o jam negražini nė vienos. Ką darys Mykolas?
– Kaip atrodo svajonės?
– Jos labai gražios ir trapios, tokios, kaip spalvoti muilo burbulai ar pienių pūkas, todėl reikia jas auginti, puoselėti ir nepūsti, nes jos nuskris ir susprogs.
– Kada baigsis pasaulis?
– Pasaulis nesibaigs niekada. Net kai užges saulė ir mėnulis bus suvalgytas, pasaulis įsijungs lempą ir gyvens toliau.
– Kas mano kraują nuspalvina raudonai?
– Meilė. Kuo raudonesnis kraujas, tuo geriau. Dar burokai, braškės, žemuogės ir pomidorai.
– Kuo tėčio ir mamos meilė skiriasi nuo jų meilės man?
– Jų meilė tau yra dviguba. O tai reiškia, kad tu jiems esi visas pasaulis, ir dar saulė, ir dar mėnulis, ir visa galaktika.
– Kokio mažumo yra žmonės, kurie veda laidas televizoriuje?
– Tokie patys, kaip visi. Tik jiems tikrai sunku, nes nuolat reikia galvoti ką valgai. Kitaip jie gali nebetilpti į ekraną.
– Ko daugiau pasaulyje – medžių lapų ar žolių?
– Manau, kad lapų. Kitaip ežiukai neturėtų iš ko statyti namelių.
– Kas mane augins, kai mirs tėtė ir mama?
– Krikšto tėvai. Bet taip nenutiks niekada. Net kai mirs tėtė ir mama, jie visada bus su tavimi.
– Jei mama man nori atvesti brolį, o man jo nereikia? Ar galiu persikelti gyventi į šeimą, kur jokių brolių nėra ir nebus?
– Negali. Nes tavo šeima yra pats brangiausias dalykas, ką tu turi.
– Kas nutinka, kad žmonėms tampa nebeįdomūs žaislai?
– Jie tampa nuobodžiomis tetomis ir dėdėmis. Bet tai nutinka labai retai. Žiūrėk, net tavo tėtis nusipirko naują žaislą ir pasistatė jį garaže.
– Ar žmonės, kurių akys mėlynos, viską mato mėlynai?
– Ne. Nuo akių spalvos, kaip matai, pasaulis nepriklauso. Priklauso nuo širdies. Jei ji didelė ir plati – tavo pasaulis yra begaliniai gražus ir spalvotas.
Pasidalinkite su mumis jūsų vaikų užduodamais klausimais, kurie įspraudžia jus į kampą arba į kuriuos jums tenka paieškoti išradingų atsakymų. Mes šiuos klausimus perduosime žinomiems žmonėms ir kiekvieną savaitę pasidalinsime su Jumis jų atsakymais!