Kaip anksčiau rašė Dailymail, „TikTok“ tendencija, turinti pavadinimą terijai (angl. „therian“), itin paplitusi Jungtinėje Karalystėje. Terijų terminas apibrėžia žmones, kurie tapatinasi su įvairiais gyvūnais ir elgiasi taip, kaip būdinga keturkojams.
Šie žmonės skiriasi nuo tų, kurie save tapatina su „furries“ (liet. kailinis gyvūnėlis). „Furries“ save suvokia kaip gyvūno personažą, o terijai neva iš prigimties jaučiasi it gyvūnai.
Terijų tendencija susižavėję paaugliai save filmuoja grįžtančius iš mokyklos ir neva jaučia palengvėjimą, kai vėl gali atsipalaiduoti ir išreikšti save kaip gyvūnus.
Kai kurie jų netgi teigia patiriantys impulsus elgtis kaip gyvūnai, kai juos laikinai užvaldo instinktai. „TikTok“ vartotojai skelbia vaizdo įrašus, kuriuose jie vaikšto ant keturių kojų.
Tendenciją sekantis asmuo, gyvenantis Jungtinėje Karalystėje, paskelbė vaizdo įrašą, kuriame jis, užsidėjęs pūkuotą uodegą ir gyvūno kaukę, šokinėja ant kėdės.
„Tai buvo gyvūniškas elgesys, toks, kokį patyriau. Žinojau, kur esu ir kad filmuojuosi, bet nelabai galėjau save kontroliuoti“, – teigė vienas jų.
Terijų bendruomenė Jungtinėje Karalystėje susitinka su bendraminčiais, socialiniuose tinkluose atvirai skelbia, kur gyvena.
Tendenciją sekančios grupės net kuria savotiškus „gyvenimo dienos“ vaizdo įrašus, kuriuose rodo, kaip per naktį renka lietaus vandenį, skaito knygas apie gamtą ir laisto augalus – visa tai jie daro užsidėję gyvūnų kaukes.
Komentuodamas vieną terijų susitikimo vaizdo įrašą, socialinės žiniasklaidos vartotojas negalėjo susivaldyti: „Aš taip noriu draugų terijų!“, o kitas prisipažino: „Aš jaučiuosi kaip jie, tik nežinau, kaip kitiems apie tai pasakyti.“
Vis dėlto daugelis vartotojų tvirtina, kad šiems žmonėms reikia psichologo pagalbos. „Tai nenormalu“, – pažymėjo vienas jų.
Kitas komentatorius rašė: „Galbūt kitoje visatoje žmonės nemanytų, kad jie yra gyvūnai“, dar vienas pridūrė: „Iki ko priėjo mūsų karta, o Dieve mano.“
Praėjusių metų birželį vienos Didžiosios Britanijos mokyklos direktorė įspėjo tėvus, kad katėmis prisistatantys vaikai klasėje nešioja „uodegas ir ausis“.
Ji perspėjo, kad suaugusiųjų autoritetas „seniai išnyko“, nes vis daugiau vaikų mokykloje gali prisistatyti gyvūnais.
Ji sakė: „Ar žinote, kad kai kurie vaikai save vadina „kailiniais gyvūnėliais“?“
„Elonas Muskas buvo teisus – jūs neįsivaizduojate, kokia prasta padėtis yra mokyklose, ir ignoruojate gyvybiškai svarbų ir esminį mokyklų vaidmenį formuojant mūsų visuomenės kultūrą. Kai kuriose mokyklose yra vaikų, kuriems prie galvų ir užpakalių prisegtos uodegos ir ausys.
Tai nėra puošni apranga, jie prisistato katėmis. Vaikams neleidžiama mokykloje dėvėti sportbačių, bet jie gali prisisegti ausis ir uodegas, nes tai yra neva jų pasirinkta tapatybė.
Suaugusiųjų autoritetas jau seniai nebeegzistuoja.“
Specialistė sako, kad tėvams derėtų nustoti nerimauti ir mokytis suprasti savo vaiką
Delfi psichologė-psichoterapeutė Sonata Vizgaudienė sako, kad minėtas terijų judėjimas nėra toks neįprastas, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors tėvus dažnai ši tendencija gąsdina, specialistė pataria į viską žvelgti paprasčiau.
„Dabar vaikai gauna labai didelį informacijos srautą. O tai tampa puikiu pretekstu vaizduotei bujoti – ji gali kaip reikiant įsiaudrinti. Vaikai nuo ankstyvos vaikystės išbando įvairius žaidimus ir įvairius žaidimus lydinčius vaidmenis. Tai visai normalu – jie turi išsibandyti save įvairiuose dalykuose. Juk maži vaikai ir kaip katinėliai miauksi, ir kaip šuniukai loja, kartoja gyvūnų judesius. Taip jie susipažįsta su pasauliu, mokosi jį priimti“, – sako pašnekovė.
Augant įsijautimas į tam tikrus vaidmenis žaidybine forma iš esmės nėra blogai, tikina ji. Kalbant apie paauglius, anot S. Vizgaudienės, vaidmenys taip pat turi reikšmę – jie siekia suprasti, atrasti save, savo tapatybę. Psichologė pabrėžia – iki tol vaikus formuoja tėvai, todėl paauglių noras maištauti ir priešintis jų įdiegtoms normoms yra normalus reiškinys.
„Tai tikrai nieko blogo, bet reikia atskirti du dalykus. Kai kalbame konkrečiai apie terijus, tampa neaišku, ar tai vis dar normalumo, ar jau sutrikimo ribose. Kalbama jau nebe apie išorinius atributus, o apie jausmą. Žmogus jaučiasi esantis nebe žmogumi, o žvėriška būtybe. Tai labai sunku apibrėžti, kai pats nejauti šio jausmo, nors užsienio žiniasklaida įvardija paaiškinimus.
Kalbant apie paauglius, tai didžiąja dalimi jie nori tiesiog save išsibandyti. Tai gali būti labai smalsu – terijų judėjimas turi visai patrauklias formas. Gyvūnėlių kailiukai, jų meilumas – paaugliams, kurie yra jautresni, su didesne vaizduote, demonstratyvesni, juos gali labai greitai patraukti tokia saviraiška. Jie turi progą tarsi po ta kauke pasislėpti, kol nežino, kas jie yra, ir kartu duoti sau laiko paieškoti savęs. Dažniausiai paaugliai nenueina į pačią judėjimo esmę, susidomėjimas yra tik išorinis“, – tikina psichologė.
Pasak Delfi pašnekovės, tėvams tokiu atveju derėtų išlikti ramiems ir suvokti, kad labai svarbu vaikus palaikyti ir suprasti.
„Dažniausiai į tokius judėjimus pakrypsta 10–16 metų paaugliai, vyresni įprastai išauga. Jei paaugliui atsiranda poreikis save išreikšti kaip gyvūną, jokiais būdais nereikia šaipytis iš to, kalbėti, kad jis daro šeimai gėdą, ar kalbėti šiurkščiai. Rekomenduočiau pažiūrėti į tai suprantančiai ir suvokti, kad vaikas pereina įvarius išgyvenimus, save identifikuoja, tai jam kažką šiandien duoda. Derėtų domėtis, kaip jis jaučiasi su kauke, be jos, kaip jaučiasi gatvėje būdamas su kauke, su kuo bendrauja, gal yra kažkokios grupės, bendruomenės. Kuo mes labiau suprasime savo paauglį, tuo greičiau viskas praeis. Kuo labiau prieštarausim, tuo labiau pastiprinsime norą priešintis“, – kalba S. Vizgaudienė.
Psichologė tikina, kad nors terijų tendencija neturėtų gąsdinti tėvų, vis dėlto derėtų stebėti savo vaikus ir įvertinti, ar tai – tik žaidimo forma, ar poelgiai stipriai perdėti, keliantys nerimą. Anot jos, tokiu atveju derėtų pasitarti su specialistais.