Šis požiūris grindžiamas tyrimu, rodančiu, kad prieraišumas su tėvais – kertinis akmuo ankstyvoje kūdikio augimo fazėje. Psichologė Mary Ainsworth atliko savo laboratorijoje tyrimą „Keistas scenarijus“. Motinas ir kūdikius atvedė į keistai atrodantį kambarį, vėliau juos išskyrė. Kai motinos grįžo, kūdikių elgesį buvo galima suskirstyti į tris kategorijas:
– neramus / vengiantis,
– saugiai prisirišęs,
– neramus / besipriešinantis.
Svarbios ne tiek tyrimo detalės, kiek pagrindinė idėja, kad prieraišioji tėvystė remiasi moksliniais tyrimais. Ši koncepcija skirta ne vien vadinamojo „New Age“ judėjimo šalininkams. Prieraišioji tėvystė – disciplina tėvams, skatinanti atidžiai stebėti kūdikio bendravimo ženklus ir modelius. Ši tėvystė – daug fizinių ir emocinių pastangų iš tėvų reikalaujanti filosofija. Daugelis tėvų teigia, kad vadovaujantis prieraišiosios tėvystės principais, auga puikiai aplinkoje prisitaikantys vaikai.
7 prieraišiosios tėvystės akcentai:
– Ryšys gimstant. Prieraišiosios tėvystės šalininkai skatina aktyviai dalyvauti kūdikiui gimstant ir skirti pirmenybę ryšio mezgimui.
– Kūdikio verksmas. Klausydamiesi kūdikio verksmo tėvai ima geriau suprasti įvairias jo priežastis. O bejėgį kūdikį tai skatina jaustis saugiai.
– Žindymas krūtimi. Maitinimas krūtimi ne tik naudingas kūdikio sveikatai, bet ir skatina oksitocino gamybą motinos organizme, gilinami prieraišūs santykiai.
– Kūdikio nešiojimas prisirišus prie savęs. Laikant kūdikį arti savęs, kai oda liečiasi prie odos, sukuriamas saugumas, mažėja įtampa tarp kūdikio ir tėvų.
– Miegojimas su kūdikiu. Miegojimas vienoje lovoje ar viename kambaryje padeda tėvams išlaikyti balansą tarp kūdikio poreikių paisymo ir savo pačių poreikių paisymo.
– Balansas ir ribos. Prieraišioji tėvystė nemažai reikalauja iš tėvų, taigi visiškai natūralu daryti pauzes. Tėvams naudinga pabūti ir be vaikų.
– Venkite dogmatiškų patarimų vaikų auklėjimo klausimais. Tam tikras vaikų auklėjimas turėtų būti veikiau filosofija nei surašytos doktrinos.
Taigi eilinę dieną prieraišiąja tėvyste besivadovaujanti mama maitins kūdikį krūtimi, nešiosis jį prisirišusi prie savęs, dieną ar naktį miegos šalia, klausys verksmo, kaip tam tikros komunikacijos formos. Visa tai panašu į mylinčios motinos elgesį, tiesa? Galbūt ne visos moterys gali maitinti krūtimi, kitoms gal neramu miegoti kartu su vaiku, bet iš esmės lengva pritaikyti gyvenime prieraišiosios tėvystės filosofiją.
Ar prieraišiosios tėvystės filosofija veiksminga?
Kaip ir kitokių auklėjimo metodų atvejais, įrodymai bus matomi vėliau. Ar ši auklėjimo filosofija veiksminga, paaiškės, kai vaikai paaugs.
Daktaras Billas Searsas savo knygoje „Kūdikio knyga“ rašo, kad vadovaujantis prieraišiosios tėvystės principais auginti vaikai bus labiau nepriklausomi, pasitikintys savimi, sveiki, geriau išvystytos motorikos gabesni kalboms, socialiai kompetentingi, turės teisingumo, empatijos, altruizmo, savikontrolės pojūtį ir kt. Vargu ar daug suaugusiųjų turi visus minėtu bruožus, o knygoje rašoma, kad nuo tam tikro auklėjimo vaikai juos turės. Skamba patraukliai, deja, kol kas nėra B.Searso teiginius pagrindžiančių mokslinių įrodymų.
Kita vertus, nepaisant mokslinio pagrindimo trūkumo, daugelis tėvų tvirtina, kad prieraišiosios tėvystės principų taikymas buvo geriausias jų priimtas sprendimas.