Lietuvos išskirtinieji
Jei manote, kad talentingas fotografas Gediminas Žilinskas savo sūnų 2022-aisiais pavadinęs Kosmosu padarė kažin ką, labai klystate. Dukras Visatas lietuviai augina dar nuo 1968-ųjų. Ir nors retai, kas keliasdešimt, keliolika ar kelerius metus, šis vardas vis atgimsta būti panaudotas.
Lietuvoje iki 2020-ųjų buvo įregistruota ir 13 Everestų, ir 6 Keistai (gal labai keisti gimė), ir netgi 1 Gėjus bei 1 Tortvaldas. Taigi, fantazijos mes, kaip tauta, netrūkome nuo seno.
Pasaulio pavyzdžiai
Na, o jei pasižiūrėtume į užsienio pavyzdžius, ten irgi visko būta. Tarkime, Frankas Zappa, kurio garbei paminklas stovi sostinėje Vilniuje, savo dukrą pavadino Moon Unit – išvertus tai būtų „atstumas iki mėnulio (nuo Žemės)”. Aktorė Gwyneth Paltrow ir dainininkas Chrisas Martinas prieš devyniolika metų dukrai suteikė Apple (obuolio) vardą, o „Youtube” žvaigždė Trisha Paytas gimusią mergaitę įregistravo Malibu Barbie (Malibu barbės) vardu. Tęsti būtų galima ilgai ir nuobodžiai, tačiau tai – tik keli pavyzdžiai, įrodymai, kad kaip už jūrų marių, taip ir pas mus. Arba atvirkščiai. Kaip pas mus, taip ir už jūrų marių.
Vardo reikia palaukti
Vardo suteikimo tradicijos pasaulyje – skirtingos. Tarkime, Lietuvoje dauguma tėvų galimus vardus nešiojasi dar iki gimimo, na, o tada belieka patikrinti, ar vardas tikrai tinka. Tačiau net jeigu ne, vardas parenkamas netrukus po gimimo.
Tuo metu Islandijoje naujagimių paprastai niekas vardais nevadina. Iš pradžių naudojami epitetai „saldutis”, „meilutis”, „gražutis” ar kiti mieli žodeliai. Su vaiku reikia susipažinti, pamatyti jo asmenybę, o tada, po keleto mėnesių, galima suteikti ir vardą. Tiesa, viena forumo komentatorė iš Islandijos komentavo, kad jos mama, islandė, be vardo gyveno pirmuosius dvejus gyvenimo metus. Tai buvo 1950-aisiais. Tačiau šiais laikais įprastai laukiama iki pusmečio. Šalyje gana įprasti vardo suteikimo vakarėliai. Žinoma, jie gali būti ir paprasčiausios krikštynos, su kuriomis siejamas ir vardo suteikimas, bet nebūtinai. Nekrikštijami vaikai taip pat gali turėti vardo suteikimo vakarėlius, kurie atrodo skirtingai.
Beje, islandas savo naujagimės, ko gero, negalės pavadinti Camilla. Tačiau tai skamba dramatiškiau nei yra iš tikrųjų. Taip yra todėl, kad jų alfabetas neturi raidės „c”, o ši naudojama nebent užsienietiškiems žodžiams.
Kitos tradicijos
Jei vieni vaikų vadinti neskuba, tai tradiciškesnėse graikų šeimose vaiką įprasta pavadinti septintąją arba dešimtąją dieną po gimimo.
Vienoje Kenijos genčių vaikui iš pradžių suteikiamas gimimo, pirmasis, vardas, suteikiamas vyresnio giminaičio. Vėliau artimiausieji jam suteikia kitą, suaugusiojo žmogaus, vardą.
Jei vienose kultūrose, dažnai – ispanakalbėse – turėti antrąjį vardą yra gana įprasta, tai, pavyzdžiui, Japonijoje dvigubu vardu vadinsis garantuotai tik užsienietis arba maišytų šaknų žmogus. Kita vertus, indai labai dažnai turi visus tris vardus.
Na, o kinai rinkdami vardą didelę reikšmę neretai suteikia žyniams, būrėjoms ir horoskopams.
Tik žodis ar lemtis?
Mokslinių studijų apie vardų reikšmę žmogaus asmenybei ir jo gyvenimui rasite ne vieną. Tarkime, 2000-aisiais buvo pastebėta, kad žmonės, kuriems nepatinka jų vardas, tendencingai turėjo mažesnę savivertę ir menkiau savimi pasitikėjo.
Vis dėlto daugelyje tų studijų klaustukų tiek pat, kiek ir atsakymų. Ir nors vargu, kad vardas nulemia mūsų gyvenimą, tai būtų pernelyg paprastas atsakomybės nusikratymas, mokslu įrodyta, jog nuo vardo priklauso, kaip į mus reaguoja ir ko iš mūsų tikisi aplinka. Na, bent jau iki tol, kol mus geriau pažįsta. Kol yra veikiami pirmųjų ar išankstinių nusistatymų.
Sakykime, vardai, kurie ryškiau susiejami su tam tikromis tautybėmis, rasėmis, neša skirtingas žinutes. Pavyzdžiui, po teroristinių Rugsėjo 1-osios išpuolių JAV darbo rinkoje mažiau susidomėjimo sulaukė kandidatai arabiškai skambančiais vardais.
Taip pat 2004-aisias JAV vykdyto tyrimo metu pastebėta, kad pretendentai su juodųjų rasei būdingais vardais sulaukia mažiau susidomėjimo nei baltųjų rasei būdingesnius vardus turintieji kandidatai, net jei pirmųjų kompetencijos kiek didesnės. Panašiai ir mokyklose – mokiniai, kurių vardai turėjo juodųjų rasei būdingą skambesį, turėjo mažesnius mokytojų lūkesčius. Kita vertus, azijietišką skambesį turėjusių vardų savininkai kaip tik buvo įkalinti didesnių lūkesčių dar iki įvertinant jų gabumus.
Švedų 2006-aisiais atlikta studija teigė, kad imigrantai, turėję etniškai skambančius vardus, nesvarbu, šie skambėtų slaviškai, afrikietiškai ar azijietiškai, ir juos pasikeitę į labiau švediškai ar neutraliai skambančius, pajuto teigiamus pokyčius darbo sferoje. Jei konkrečiai, savo atlyginime.
Tačiau tai, ko gero, daugiau nusako visuomenės stigmas, stereotipus bei požiūrius, o ne vardo nešamą likimą.
Juodžiausi ir balčiausi
Žinoma, Lietuvoje to juntame mažiau, bet nenuneigiama, kad skirtingos socialinės grupės, o taip pat – skirtingos rasės – toje pačioje aplinkoje linkusios rinktis skirtingus vardus. Pavyzdžiui, JAV, nors kai kas tai įvardintų baisiu nekorektiškumu, ne kartą buvo skelbiami „juodžiausi ir balčiausi” vardai. Tarp „balčiausių” – Amy, Katie, Emily. Na, o „juodžiausiųjų” sąraše – Ebony, Shanice, Diamond, Imani ir panašiai.
Galima nedrąsiai daryti išvadą, kad vieni labiau mėgsta paprastesnius, o kiti – pompastiškesnius, sudėtingesnius vardus. Pavyzdžiui, stand-up komedijos žanre kalbant apie žemesnio socialinio sluoksnio juodaodžius moteriai neretai naudojamas vardas Chardonnay – kaip tokio paties pavadinimo vynuogė.
Taip pat esama vardų, kuriuos žmonės visuotinai tiesiog linkę dažniau vertinti neigiamai, suteikti jiems neigiamų sąsajų, nesusijusių su etnine kilme ar rase, veikiau – su socialine klase ar net asmeninėmis savybėmis.
Dukrai davė vienintelį tokį vardą Lietuvoje
Delfi Šeimos pašnekovė Dana savo dukrą pavadino Rytėja. VLKK vardų grafikas nurodo, kad visoje šalyje yra tik viena mergaitė tokiu vardu. „Planavome tradicinį lietuvišką vardą: Birutė, Onutė, Danutė”, – pasakoja moteris. Ji teigia vieną rytmetį, būdama nėščia šeštame mėnesyje, nubudusi su vardu galvoje: Rytėja. „Tėtis – Rytis, pridėjau tuomet madingą „tėja” ir vualia: Rytėja. Rytėja ir taškas.”
Paklausta, ar retas vardas nesukėlė nesklandumų ir kuriozų, moteris sako, kad su tuo nesusidūrė. „Nesklandumų registruojant visiškai nebuvo, pristatant kitiems gal tik retsykiais. Toks jausmas, kad vardas žinomas ir nieko nestebina, jokių žeidžiančių komentarų kol kas nebuvo”, – tvirtina Dana, atsakydama tiems, kurie teigia, jog retas vardas apsunkina gyvenimą.
Paklausta, kodėl visgi neliko prie įprastų vardų, kaip Evelina, Kristina, Jurgita ar jos minėtųjų tradicinių, kaip Birutė ar Onutė, ir ką, jos manymu, žmogui duoda vardas, Dana patikina tokius mėgstanti ir gerbianti, bet Rytėjos vardas, anot moters, tiesiog buvo atneštas ryto ir ginčų nebeliko.
„Vardas tikrai reikšmingas žmogui, kai kurie tiki net slaptomis galiomis. Mums Rytėjos vardas prilipo kaip modernus lietuviškas”, – apie vardo svarbą kalba moteris. Jos dukra bent jau kol kas – vienintelė tokia Lietuvoje, taigi, paklausta, ar tai suteikia savotiško žavesio, ji atsako, kad tikrai taip. „Vardą Rytėja registravo pirmą kartą Lietuvoje, siuntėme paaiškinimą, kaip atsirado šis vardas. Žavesio suteikia tikrai, bet žaviausia yra tai, kad nors ir vienintelis Lietuvoje – nėra svetimas. Reakcijos ir priėmimas absoliučiai savas, malonus. Vardas taip prilipo dukrai, kad net negalėčiau pagalvoti apie jokį kitą. Rytėjos vardo istorija prasidėjo nuo mūsų Rytėjos, kol kas kitų dar neregistruota. Svarbiausia, be abejo, kad būtų laiminga ir sveika”, – šypsosi mama.
Tėtis pavadino Euchrida, giminės užrašė Redą, artimiausi vadina Rida
Retais vardais tėvai vaikus puošdavo visais laikais. Štai Euchrida Žukauskienė – su šiuo vardu išgyveno jau toli gražu ne vieną dešimtmetį. „Nuo kokių ketverių metų supratau, kad mano vardas išskirtinis. Mamos sesuo tada mane praminė Rida ir ta Rida labai artimiems žmonėms esu iki šiol.”
Moteris pasidalina savo vardo kilme: „Vardą man iš knygos išrinko tėtis. Jei būčiau buvusi berniukas, būčiau Eucherijus, taigi, iš Eucherijaus perdarė į Euchridą. Tėčiui norėjosi išskirtinio vardo.”
Paklausta, ar toks vardas nesulaukė išskirtinio dėmesio ar kuriozinių situacijų, moteris linkteli: „Kaip tik augant manęs nevadino. Ir Eureka, ir Airida. Man būdavo labai nepatogu, tiesiog norėjau paprasto vardo”, – dalinasi ji.
Vis dėlto vardo nepakeitė ir nugyveno su juo pusę amžiaus. „Pakeisti labai norėjau, bet... pakrikštijo mane mamos giminės ir kai krikštija vaiką, išduoda tokią tarsi krikšto knygutę. Tai ten įrašė vardą Reda.” Moteris teigia, kad vardas jos visai nedarė išskirtine. „Buvau paprasta mergaitė”, – sako ji.
Pašnekovė sako įpratusi vadinama Rida, nes artimiausieji taip vadindavo ir vadina iki šiol. Kai pašaukdavo tikruoju, Euchridos vardu, jai net nepatogu pasidarydavo: „Buvau visai atpratusi nuo to vardo. Netaikoje su juo buvau. O į taiką einame tik dabar, kai man jau penkiasdešimt. Euchrida mane vadina tik bendradarbės ir tik dabar prie to vardo po truputį priprantu.”
Euchrida sako visada žinojusi, kad savo vaikus vadins paprastais lietuviškais vardais. Taip ir buvo: dukra tapo Greta, o sūnus buvo pavadintas Dominyku. „Tikrai nesu prieš įmantresnius vardus – kaip žmonėms patinka, taip tegu ir vadina savo vaikus. Štai, mano anūkas – Edanas”, – sako reto vardo savininkė.
Broliukas ir sesutės: Veni, Izi, Odi
Odilija Guntoriūtė, sutikusi papasakoti apie savo retais vardais turtingą šeimą, sako visada, nuo pat vaikystės, jutusi ir žinojusi, kad jos ir sesers bei brolio vardai – reti. „Kai tėvai mus tris pristatydavo arba kai prisistatydavau, žmonės visada komentuodavo: oi, koks retas, pirmą kartą girdžiu, kokie išradingi tėvai, o gal tavo tėvai menininkai, tavo tėvai tikriausiai mėgsta baletą, ar žinai Gulbių ežerą.”
Vis dėlto Odilijos vardo rinkimas nebuvo toks sudėtingas, kaip gali pasirodyti. „Tėvai atsivertė kalendorių ir pasižiūrėjo aplink esančius vardadienius. Ieškojo reto vardo, bet kad nebūtų labai keistas. Ilgainiui įsiminiau, kad mano vardas reiškia turtą, ir kai buvau vaikas, labai mėgau aplinkiniams aiškinti šią prasmę”, – dalinasi moteris.
Ji sako paauglystėje susipažinusi su baletu „Gulbių ežeras”: „Oi, kaip man patiko, kad esu juodoji, „blogoji” gulbė! Baltoji – Otilija, o juodoji – Odilija.”
Odilijos sesuo buvo pavadinta Venecija ir tai turi savą istoriją. „Mama vardą susapnavo, o tėtis, būdamas Amerikoje su verslo partneriais restorane, sugalvojo. Kai jie susiskambino, abu nustebo išrinkę tą patį vardą”, – sutapimu dalijosi iš išskirtinių vardų šeimos kilusi Odilija.
Retų vardų savininkų trijulė visada sulaukdavo aplinkinių komentarų ir nuostabos, bet patys ir artimiausieji juos vadina Veni, Izi ir Odi.
Paklausta apie savo santykį su vardu, moteris teigia, kad jis banguodavo. „Kartais kildavo minčių, kad kai užaugsiu, pasikeisiu. Truputį erzino, kaip užsieniečiai jį taria. Bet kai studijavau Anglijoje, apsipratau, kad esu Odilidža ar Odailaidža, o gal dar koks nors variantas. Erzindavo ir pasikartojantys klausimai apie vardą. Bet tikriausiai čia kaip su tatuiruotėmis: ilgainiui apsipranti, kai aplinkiniai klausia, ką jos reiškia, ir pasileidi į tuos smulkius pokalbius apie vardus ir jų reikšmes.”
Vis dėlto, tikrai esama ir teigiamų reto vardo pusių. „Kadangi esu Švedijos prekybos rūmų vadovė, tai retas vardas yra privalumas. Kai susipažįstu renginiuose, retą vardą žmonės iškart atsimena. Aplinkui kitų Odilijų nėra ir kai kalbama apie Odiliją, iškart aišku, apie kurią. Su laiku taip pamėgau savo vardą, kad pastebėjau, jog vis rečiau naujiems pažįstamiems sakau, kad gali mane vadinti vardo trumpiniais, kaip Odi ar panašiai. Man patinka, kai mane vadina pilnu vardu”, – džiaugiasi Odilija.
Paklausta, ar vardai suteikė jų asmenybėms išskirtinumo, iškėlė didesnius lūkesčius, moteris svarsto: „Nežinau, ar tai mūsų vardai. Gal labiau mūsų ekstravertiškumas ir gebėjimas užmegzti ryšį su žmonėmis? Tai mus išskiria. Bet visada galvojau, kad vardai mums prideda tam tikrą prieskonį mūsų asmenybėms.”
Odilija, augusi su Izidoriumi ir Venecija, savo vaiką, dabar dviejų savaičių berniuką, pavadino populiariu Herkaus vardu. „Kai rinkome vardą, labai greitai išrinkome šį. Man jis atrodo toks rimtas ir gražus. Kažkur mačiau straipsnį, kad praėjusiais metais jis pateko į populiariausių vardų dešimtuką. Vaiko tėtis po to manęs dar kelis kartus perklausė, ar man tinka vardas, nes juk mano šeimoje vardai tokie ypatingi. Bet man atrodo, kad ne tai esmė, įprastas ar retas, ar populiarus, ar negirdėtas. Kai rinkau vardą sūnui, tiesiog klausiausi širdies balso, o tarti Herkaus vardą man miela širdžiai”, – šypsosi Odilija.
Ketvirtoji su šiuo vardu: prosenelė, močiutė, mama ir dukra
„Vaikystėje augau pas močiutę, kur augo ir mano mama, tad toje bendruomenėje šis vardas buvo visiems žinomas, tuomet jokio išskirtinumo nejaučiau. Bet pradėjus eiti į mokyklą didmiestyje, supratau, kad kažkas čia su tuo mano vardu ne visai taip, kaip visiems. Nuolat, bent jau iš vaikų, man prisistačius girdėdavau klausimus: koks? Kaip? Kas čia per vardas?” – pasakoja Ksavera Papartienė, šiuo vardu pasipuošusi kaip ketvirtoji karta: nuo prosenelės iki dukros.
„Paauglystėje teko skaityti, kad šis vardas kilęs iš ispaniškojo Xavier, bet aš šį vardą paveldėjau iš savo mamos, tokiu vardu ir mano močiutė bei prosenelė. Tai tapo tokia kaip ir tradicija, vyriausią šeimos dukrą pavadinti šiuo vardu. Tad tikrai mūsų giminės pirmąją Ksaverą tais 1890-aisiais pavadino ne kokio ispano garbei, o, manau, tiesiog todėl, kad tai šventas ir gražus vardas”, – apie reto vardo istoriją bei gražią tradiciją pasakoja moteris.
Tiesa, ne visada jis buvo vienodai mielas. „Niekam to garsiai neįvardindavau ir tėvams nesiskųsdavau, bet augant man vardas tikrai nepatiko ir svajodama dažnai save vadindavau Emilija. Mano vyresnis brolis Gaudentas, kuris jau buvo supratęs, kad išskirtinis vardas turi privalumų ir galima tuo džiaugtis, padėjo ir man pamilti savo vardą”, – apie kelią į taiką su retu vardu pasakoja Ksavera.
Paklausta, ar išskirtinis vardas suteikė išskirtinumo jai pačiai ar tai, kaip ją matė kiti, moteris teigia, kad naujame kolektyve žmonės dėl reto vardo ją tikrai greičiau įsimena. „Studijuojant jausdavau gal ne tiek išskirtinius lūkesčius, bet kad tikrai esu išskirta iš kitų. Mano egzamino darbus dažniausiai ištaisydavo pirmiausia, jei skelbdavo rezultatus auditorijoje, visus vadindavo pavardėmis, o mane visuomet tik vardu”, – prisimena ji.
Moteris šypsosi, kad sužinoję jos vardo istoriją žmonės paprastai iš karto nuspręsdavo, kad ir savo dukrą ji, tęsdama tradiciją, pavadins Ksavera. „Kartais net erzindavo, nors iš šeimos ar giminės, priešingai, niekada nejaučiau jokio spaudimo šią tradiciją tęsti. Gal netgi labiau priešingai”, – sako Ksavera, savo dukrą pavadinusi lietuvišku, gerai žinomu vardu. „Dukrai davėme gražų lietuvišką vardą Milda, ji tiesiog pati jį atsinešė”, – sako išskirtinio vardo savininkė.
Ji teigia, kad tikrai yra tokių išskirtinių vardų, kurie iškart užprogramuoti patyčioms, taigi pati tokio vaikui tikrai nerinktų. Tačiau svarbiausia, jos manymu, kad šeima gerai jaustųsi su tuo vardu. „Jei patys jį mylės ir vertins, turės aiškius argumentus, kodėl jį pasirinko ir vaikui apie tai papasakos, tai vaikas tikrai tas galimas patyčias įveiks”, – savo mintimis dalijasi Ksavera.