Trąšų gamybos ir tiekimo įmonė „Yara International” nusprendė išanalizuoti, koks turi būti minimalus orų gyvenimą suteikiantis atlyginimas, ir užsibrėžė tokį mokėti kiekvienam savo darbutojui. Apie tai įmonės atstovė Ovidija Ferencienė DELFI TV laidoje „Delfi diena” papasakojo apie tyrimą plačiau ir atskleidė paskaičiuotą sumą.
– Ar galite plačiau papasakoti apie vykdytą tyrimą?
– Pats projektas turi du tikslus: visų pirma, tai skurdo mažinimas, o antra – lygių galimybių užtikrinimas žmonėms, kurie yra skirtinguose kontekstuose ir skirtingose šalyse. Jo idėja kilo siekiant patiems būti tikriems, ar mūsų organizacija visiems darbuotojams be išimties užtikrina tam tikrą, mūsų užsibrėžtą, pragyvenimo lygį.
Aišku, visų pirma mums patiems reikėjo apsibrėžti, kas mums yra tas pragyvenimo lygis, kurį ir pati organizacija gali sau leisti. Priėjome prie to apibrėžimo, kurį, išvertus į lietuvių kalbą, pavadininome oriu atlygiu. Tuomet paėmėme tam tikrą imtį ir žiūrėjome, kokia ta reali situacija tose šalyse, kuriose vykdome veiklą, nes dirbame iš viso šešiasdešimtyje šalių.
Turėjome įsivertinti, ar apskritai turime tą atskirties problemą – ar yra atskirtis tarp nustatytos atlygio ribos ir šiuo metu darbuotojų gaunamų atlyginimų. Svarbu pabrėžti, kad šiuo projektu orientavomės į pažeidžiamiausią darbuotojų grupę. Į tuos, kurie gauna pačius žemiausius atlyginimus. Tai gali būti žmonės, kurie yra savo karjeros pradžioje – galbūt tik įžengė į darbo rinką. Gali būti žemesnių kvalifikacijų žmonės. Lietuvoje – tai gal valytoje, kažkur Afrikoje – jaunasis apskaitininkas, o Amerikoje tai gali būti, pavyzdžiui, asistentas. Kuo šis projektas unikalus – tai kad mes išskaičiuojame tam tikrą bazinį žmogaus poreikį ir siekiame, kad visi šie trys asmenys kiekvienoje šalyje galėtų sau leisti identiškas prekes ir identiškas paslaugas.
– Kas galėtų būti konkrečiau tos paslaugos, tos prekės ir tas atlyginimas, kuris jau vadinamas oriu?
– Į tą krepšelį įeina tikrai konkretūs dalykai. Tai pirmiausiai žmogui reikia kažkur gyventi. Diskutavome, vertinome – tai kur tas mūsų vidutinis darbuotojas galėtų gyventi. Taigi, įsivertinome, kad jis galėtų nuomuotis. Ėmėme vidutines nuomos kainas ne centrinėje miesto dalyje, bet ir ne jo pakraštyje. Vadinasi, kažkur vidurinėje miesto dalyje. Tada ėmėme vidutines telekomunikacijų kainas toje miesto lokacijoje, įtraukėme vidutines viešojo transporto kainas. Skyrėme šiek tiek lėšų pramogoms, higienos prekėms. Atsižvelgėme net į tai, kokios toje šalyje rūbų, baldų kainos. Įtraukėme maisto krepšelio kainas, gaminant namuose. Tai – lygis, kurį organizacija užsibrėžė būtinai suteikti darbuotojo startinei pozicijai, tai įmonės minimalus atlyginimas. Jis suteikia paprastą gyvenimą, bet orų.
– Tačiau papramogauti galima. Tai – ne tik galą su galu sudurti, tik mokesčiams apmokėti, o daugiau niekam nelieka.
– Tikrai taip. Dar šalia visko išskyrėme papildomus aštuonis procentus, skirtus papildomiems poreikiams, kurių gyvenime negalime numatyti.
Taigi, išvedėme šią formulę žmogui, gyvenančiam dviejų suaugusių ir dviejų vaikų šeimoje,
– Kokias dar šalis tyrėte?
– Tyrėme visus žemynus, kuriuose vykdome veiklą. Pavyzdžiui, Europoje – Lietuvą ir Suomiją. Lietuvoje turime vieną didžiausių biurų Europoje, o Suomija labai gerai atspindėjo gamybos įmonę ir darbuotojus, esančius ten. Tyrėme Afrikos valstybes, pavyzdžiui, Tanzaniją, PAR. Žiūrėjome Ameriką: žiūrėjome Meksiką, Kolumbija buvo tirta. Indija – didelė ir svarbi mūsų organizacijos dalis. Žiūrėjome mūsų darbuotojų atlyginimus Malaizijoje, Singapūre. Taigi, aprėptis buvo plati, kad galėtume turėti tikrą vaizdą.
– Tai koks tas orus atlygis Lietuvoje?
– Lietuvoje mūsų išskaičiuotas minimalus atlygis yra 1810 eurų ant popieriaus. Į rankas tai yra kažkur apie 1100 eurų žmogui.
– Ar tai reiškia, kad dabar „Yara International” mažiausiai tiek už etatą ir mokės kiekvienam savo darbuotojui?
– Taip, mes jau mokame. Šį projektą įgyvendinome praėjusių metų gruodžio mėnesį. Lietuvoje tokių asmenų, kuriems reikėjo pakelti atlyginimą iš viso buvo 38 iš 500 darbuotojų.
Tai reiškia, kad mes turėjome labai įvairų spektrą žmonių ir kai kuriais atvejais tas atlyginimo pokytis galėjo būti viso labo du eurai. Bet tai buvo vertybinis projektas, kur mes sakėme, kad tikrai nelauksime atlyginimo pakėlimo pagal ciklą, iš karto jį kėlėme, net jei tas pokytis buvo visai minimalus.
– Kaip žmonės reagavo? Šiais laikais daug kalbama apie papildomas naudas: malonų kolektyvą, sporto klubo abonementą, bet fokusas tarsi nuimamas nuo centrinio motyvatoriaus – atlyginimo.
– Žmonės tai priėmė labai pozityviai. Šis projektas labai atspindi ir pačios įmonės esmę. Jis parodo, kad mums svarbi būtent lygybė, kad mes vertinsime žmones lygiai. Ir kad tik aukščiau kylant atlyginimus žiūrėsime pagal žmogaus kompetenciją, bet bazinį orų gyvenimą gaus visi.
O kai tu, žmogus, nepatenkini savo bazinių poreikių, kai negali susimokėti už nuomą, kai negali sočiai pavalgyti, tau tikrai nerūpės nei sporto klubas, nei kažkokia papildoma bandelė ofise. Tu galvoji ne apie šitai, o apie tai, kaip išgyventi. Atlyginimas yra bazinis žmogaus poreikis, o kai tai patenkiname, galime kalbėti ir apie papildomas naudas, kurių mes taip pat turime. Bet esmė yra kitur – esmė yra gauti orų atlygį ir jau pačiam žmogui spręsti, kaip jį panaudoti šią dieną.
– Kaip jums pasirodė – ar Lietuva brangi šalis gyventi oriai? Dažnai peikiame lietuviškas kainas, ką parodė skaičiai?
– Lietuva tikrai tampa vis brangesne šalimi, sunku tai paneigti. Bet koks mūsų išskirtinumas – tai kad mes ir iš tiesų kokybiška šalis. Už tuos pačius pinigus mes tikrai gauname gerą kokybę: tiek gerą išsilavinimą, tiek ir tuos pačius maisto produktus.
Bet taip, mes tampame vis brangesni. Tai jaučiame ir su darbuotojų atlyginimais – ir tais, kurių atlygis aukštesnis nei minimalus. Mes juos taip pat peržiūrime kylant kainoms.