Populiariausioje Pamelos Druckerman knygoje „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“ išsamiai aprašoma, kaip ji su trimis vaikais persikėlė gyventi į Paryžių, stebėjo vietinius gyventojus ir perėmė keletą vaikų auklėjimo patarimų. P. Druckerman pastebėjo, kad prancūzų tėvai vadovaujasi keletu pagrindinių devizų, kurie visiškai skiriasi nuo amerikiečių tėvų.
Galite išmokyti vaiką laukti
Prancūzų tėvai moko savo vaikus palaukti jau nuo pat mažens. Tiesą sakant, tai vadinama le pause ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl prancūzų kūdikiai išmiega visą naktį.
„Tėvai nekelia kūdikių, kai tik šie pradeda verkti, todėl jie gali išmokti vėl užmigti patys“, – rašo P. Druckerman. Le pause taip pat yra pagrindinė priežastis, dėl kurios prancūzų vaikai kantriai išsėdės restorane, prieš tai nesulaužę pagrindinės prancūziško maisto taisyklės – neužkandžiauti!
Laikas sau – šventas
Tai yra vienas iš auklėjimo aspektų, kurį prisijaukinti svajoja daugelis tėvų. Juk vien todėl, kad dabar esate mama ar tėtis, dar nereiškia, kad jūsų suaugusiojo gyvenimui atėjo galas.
„Prancūzai mano, kad net geri tėvai neturi nuolat viską daryti tik dėl savo vaikų, ir dėl to nereikia jaustis kaltiems, – aiškina P. Druckerman. – „Vakarai skirti tėvams“, – man pasakė viena paryžietė mama: „Jei nori, mano dukra gali būti su mumis, bet tai jau bus suaugusiųjų metas.“
Prancūzės mamos laikosi filosofijos, kad jei visas jūsų gyvenimas yra sutelktas tik į jūsų vaiką, tai nėra gerai nei jums, nei jiems. Viena gyvenimo dalis (būti tėvais, darbuotojais, sutuoktiniais) neturėtų užgožti kitų.
Vaikai turėtų leisti laiką žaisdami patys
Pagalvokite apie tai – jums reikia laiko sau, vadinasi, to paties reikia ir jūsų vaikams. Savo knygoje P. Druckerman paaiškina, kad prancūzų tėvai tikrai nori, jog jų vaikai būtų skatinami, bet ne visą laiką.
„Svarbiausia, kad jis išmoktų būti laimingas pats“, – apie savo sūnų autorei sakė viena prancūzė motina. Vaikai turi išmokti būti vieni, nes tai yra pagrindinis gyvenimo įgūdis, kitaip jūs neišmoksite būti laimingi.
Tikėkite savimi tvirtai sakydami „ne“
P. Druckerman teigia, kad prancūzų auklėjimo pavyzdys yra vienas įspūdingiausių, tačiau sunkiausiai įvaldomų.
„Kai vienas prancūzų vaikas bandė pertraukti mūsų pokalbį, jo mama pasakė: „Tik palauk dvi minutes, mano mažyti. Aš kalbu“, – prisimena P. Druckerman.
„Tai buvo ir labai mandagu, ir labai griežta tuo pačiu metu. Mane nustebino ir tai, kad ši prancūzė nė kiek nedvejojo, jog vaikas jai paklus. Jos žodžiai nebuvo garsesni, bet buvo pasakyti labiau pasitikint savimi.“