Renata Cibulskienė, advokatų bendrijos COBALT vadovaujanti teisininkė, atsiųstame pranešime spaudai paaiškina, kada piniginė dovana yra vertinama kaip asmeninė sutuoktinio, o kada – kaip bendroji jungtinė nuosavybė.
Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų atžvilgiu yra taikomas įstatyme nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas. Jo esmė yra ta, kad visas turtas, kurį įgyja sutuoktiniai, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, yra laikomas jų bendrąja jungtine nuosavybe, sako R. Cibulskienė.
„Toks teisinis reglamentavimas yra nustatytas atsižvelgiant į santuokos esmę ir skirtas sutuoktinių lygiateisiškumui bei kiekvieno turtinių interesų apsaugai užtikrinti. Visgi net ir santuokos metu sutuoktiniai gali įsigyti turto asmeninės nuosavybės teise, kuris priklausys tik vienam iš partnerių. Pavyzdžiui, asmenine sutuoktinio nuosavybe pripažįstamas turtas, kuris sutuoktiniui padovanotas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad jis perduodamas abiem, tai yra, bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn“, – sako teisininkė.
Viskas – šeimos labui
Visgi yra atvejų, kai dovanojimo sutartyje nėra nuostatos, kad sutuoktinio tėvas ar motina dovanoja pinigų sutuoktiniams bendrai. Tai reiškia, kad artimieji dovanoja tam tikrą sumą vienam konkrečiam asmeniui, tačiau gali būti pripažįstama, kad dovana yra skirta šeimai.
„Dažna situacija, kai tėvai sūnui ar dukrai dovanoja lėšų nesudarydami jokios rašytinės sutarties. Be to, paprastai sutuoktinių bendro gyvenimo metu turtas, pavyzdžiui, šeimos gyvenamoji vieta, yra gerinamas nesudarant specialių susitarimų. Tai yra, sutuoktiniai tvarko būstą neakcentuodami, kiek lėšų kiekvienas skiria, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai sudaro turto pasidalijimo ar vedybų sutartis. Tokias atvejais norint įvertinti sutuoktinio tėvų ketinimus dovanojimo metu ir dovanotų lėšų nuosavybės formą (asmeninė ar bendroji jungtinė), tenka analizuoti aplinkybių visumą: dovanojimo aplinkybes, sutuoktinių gyvenimo sąlygas, susitarimus, ketinimus ir lūkesčius“, – sako R. Cibulskienė.
Anot jos, svarbu nepamiršti bendros taisyklės, kad santuokos metu viskas kuriama šeimos labui, todėl ir santuokos metu įsigytas ar sukurtas turtas yra bendras, tai yra, bendroji jungtinė nuosavybė. Jei tėvų ketinimai dovanojant lėšas buvo padėti šeimai, vėlesnis šeimos iširimas nesudaro pagrindo kitaip vertinti situacijos. Todėl sutuoktinis, norintis pasakyti, kad padovanotos lėšos nebuvo dovanojamos šeimos labui, turi pateikti įrodymus, kad jau dovanojimo metu jo tėvų valia buvo šias lėšas padovanoti būtent asmeniškai jam.
Kaip išvengti neapibrėžtumo?
Visgi yra keletas būdų, kaip apsidrausti nuo painių situacijų, sako teisininkė: „Pirmiausia, tėvams išreiškus norą padovanoti pinigų, reikėtų pasirūpinti rašytine dovanojimo sutartimi aiškiai nurodant, kokios lėšos yra dovanojamos, kam ir kokiu tikslu. Įstatymų numatytais atvejais dovanojimo sutartis turi būti tvirtinama notaro. Jei tėvai dovanoja asmeniškai sūnui ar dukrai, šios asmeninės lėšos turėtų būti laikomos atskiroje sąskaitoje, tam, kad būtų galima stebėti jų judėjimą. Galiausiai, sutuoktiniai gali sudaryti vedybų sutartį: ikivedybinę, jei šalys dar tik rengiasi santuokai, ar povedybinę, jei šalys jau yra susituokusios.
Taip pat sutuoktiniai gali pasirašyti turto pasidalijimo sutartį ir aiškiai apsibrėžti gyvenamojo būsto ar kito turto nuosavybės formą (asmeninė, bendroji dalinė ar bendroji jungtinė). Taip pat reikėtų susitarti ir kaip bus su tokio turto pagerinimu, jei toks būtų. Tai yra, svarbu nutarti, kas ir kokias atvejais turėtų teisę į kompensaciją už atliktus pagerinimus.“