– Pradėkime nuo to, kaip dažnai šiandien Lietuvoje atliekamos Cezario operacijos?
– Skaičiai skirtingose įstaigose šiek tiek skiriasi, bet bendrai paėmus apie 25-26 proc. nėštumų baigiasi Cezario pjūvio operacijos būdu. Į tai įeina ir skubios, ir planinės.
– Ar tiesa, kad tokių operacijų ilgainiui daugėja? Kokios to priežastys?
– Taip, pasaulyje, ypač Vakarų šalyse Cezario pjūvio operacijų daugėja. Lietuvoje net Seime buvo apie tai surengta konferencija su labai skambiu pavadinimu: Cezario pjūvio operacija tampa šiuolaikine epidemija. Jei lyginsime situaciją prieš dvidešimt metų ir šiandien, iš tiesų Cezario pjūvio operacijų padaugėjo kelis kartus. Priežasčių yra daug. Pacientės nori planuoti savo gimdymo datą, bijo skausmo, nori žinoti, kaip vyks gimdymas. Žinoma, ir pačios operacijos šiais laikais yra daug saugesnės. Cezario pjūvio operacija yra greita ir pakankamai saugi. Todėl ir gydytojai jas dažniau renkasi arba dažniau sutinka atlikti moters noru. Beje, pastebima, kad šalyse, kur yra daugiau privačių klinikų, kur populiaresnė privati medicina, Cezario pjūvio operacijų atliekama gerokai daugiau. Kai kuriose pasaulio klinikose Cezario pjūvio operacijų dažnis viršija 50 procentų, kai tuo tarpu pagal pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas šios operacijos turėtų sudaryti iki 15 procentų visų gimdymų.
– Ar toks gimdymo būdas yra saugesnis, mažesnė komplikacijų rizika?
– Saugumas yra labai reliatyvus dalykas. Per pačią operaciją komplikacijų rizika yra labai maža, bet didžiausios problemos atsiranda ateities nėštumams, gimdymams, nes gimda tampa nepilnavertė – su randu, todėl daug didesnė tikimybė, kad ji gali plyšti kito nėštumo ar gimdymo metu, rando vietoje gali įsitvirtinti placenta ar net užsimegzti negimdinis nėštumas. Jei atliktos kelios Cezario pjūvio operacijos, didėja vidaus organų sąaugų tikimybė, rizika pažeisti aplinkinius organus, o kartais tenka net ir gimdą pašalinti.
– Kai kuriose šalyse moterys gali rinktis – gimdyti natūraliai ar Cezario pagalba. Kaip yra Lietuvoje?
– Lietuvoje taip pat einama to link, kad pacientės pačios gali pasirinkti. Tik gydytojų pareiga užtikrinti, kad moterys žinotų, ką renkasi. Gydytojai stengiasi įvertinti, kodėl moterys nori tos operacijos, galbūt tai išsprendžiamos problemos, gal ji gali persigalvoti, aptarus tam tikras rizikas ir galimas komplikacijas.
– Ar jūsų praktikoje buvo tokių moterų, kurios primygtinai prašė Cezario?
– Buvo, bet daugiau yra tokių, kurios nori operacijos, bet kai pradedi kalbėtis, aiškintis priežastis, paaiškėja, kad prieš tai buvęs gimdymas paliko nemalonius įspūdžius, arba draugė papasakojo kokią baisią istoriją, moteris bijo skausmo, bijo, kad pasikeis lytinių organų anatomija, kad galbūt vyrui paskui nepatiks, nori išsaugoti santykius su partneriu ir tiki, kad būtent Cezario pjūvio operacija padės, o išsakiusios savo baimes ir sužinojusios, kad ne visi mitai yra tiesa – persigalvoja. Žinoma, būna ir tokių, kurios lieka prie savo pasirinkimo.
– O kaip dėl emocinio ir psichologinio vaiko ir mamos ryšio? Ar tiesa, kad Cezario pjūvio operacijos pagalba gimusių vaikų ir mamų ryšys yra silpnesnis?
– Viskas priklauso dar ir nuo to, ar tai skubus ar planinis Cezario pjūvis. Jei skubus, prisideda daugiau streso, nes dažniausiai atliekamas arba dėl mamos prastos būklės arba naujagimio, o tai gali reikšti, kad vaikas nuo mamos bus atskirti kuriam laikui, nebus odos prie odos kontakto, nusikels pirmas maitinimas. Dėl viso to ryšys tampa sudėtingesnis. Planinio Cezario pjūvio operacijos metu didelių kliūčių nebūna. Jei vaikelis ir mama gerai jaučiasi, stengiamės pirmą kontaktą sudaryti kuo greičiau. Be abejo, pamaitinti iškart po operacijos mamai yra sudėtinga, bet psichologinis ryšys kuriamas, galimas oda-oda kontaktas ir pan. Reikia suprasti, kad po operacijos moteris sunkiau juda, be to, kol veikia nuskausminamieji, ji negali pati apsitarnauti, o tuo labiau pasirūpinti vaikučiu. Todėl teoriškai tas ryšys galėtų būti sudėtingesnis. Bet tam yra tėtis, jis gali pagelbėti. Vis tik loginė seka yra tokia, kad po natūralaus gimdymo iškart sudaromas kontaktas, maitinimas ir visiškai kitos emocijos. Be to, po natūralaus gimdymo dažniausiai mažiau skauda. Po Cezario pjūvio operacijos moteris ilgiau praleidžia ligoninėje, reikia daugiau nuskausminamųjų.
– O kaip dėl žindymo? Kada po Cezario operacijos moteris gali žindyti kūdikį?
– Galima pradėti maitinti kad ir operacijos metu, jeigu naujagimio ir mamos būklė yra gera, bet moterys po spinalinės nejautros keletą valandų nevaldo savo kūno, todėl galime įsivaizduoti, kaip sudėtinga turėtų būti maitinti. Išoriškai gali atrodyti paprasta – sesutė ar tėtis gali kūdikį uždėti ant krūtinės. Bet moteris jaučia, kad viskas yra ne taip. Visgi kelių valandų, kai praeina nuskausminamųjų poveikis, jau gali ramiai žindyti.
– Ar operacija daro kokią nors įtaką laktacijai? Ar dėl to gali būti pieno mažiau ar jo išvis nebūti?
– Jokių mokslinių įrodymų apie tai nėra. Nebent papildomas stresas gali stabdyti pieno atsiradimą ir tolimesnę jo gamybą. Jei viskas tvarkoje, pieno turėtų būti. O dėl medikamentų pienas yra saugus. Jie nekenkia nei pienui, nei vaikui, nei mamai.
– Kuo skiriasi vaikų sveikata, gimusių vienu būdu ir kitu? Ar iš tiesų vaikų po Cezario operacijos imuninė sistema yra silpnesnė?
– Atliekama nemažai tyrimų ir bandoma tai išsiaiškinti. Vyksta mokslinės diskusijos, ir yra įrodymų, kad Cezario pjūvio operacijos būdu gimę vaikai vaikystėje dažniau serga kvėpavimo takų ligomis, bronchine astma, jiems pasireiškia nutukimas, autoimuninės ligos.
– Jei pirmą vaiką moteris gimdė Cezario būdu, ar gali antrąjį gimdyti pati?
– Taip, po vieno Cezario yra leidžiama gimdyti natūraliai. Teorinė komplikacijų rizika yra nedidelė, ir apie 50 proc. moterų pagimdo puikiai natūraliais gimdymo takais, ypač jei po operacijos jau praėjo pusantrų ar du metai. Jei buvo atlikti du Cezario pjūviai ar daugiau, jau neberekomenduojame gimdyti natūraliais takais ir nėštumas užbaigiamas planine operacija.
– Ar būna, kad moterys gailisi savo pasirinkimo?
– Dažniau pasitaiko, kad moteris norėjo Cezario pjūvio operacijos, bet jai pavyko pagimdyti natūraliai, tada labai matosi, kad jos pasitikėjimas savimi išauga. Ji džiaugiasi, kad pasirinko būtent tokį būdą.
– Operacijos metu vyrui būti kartu negalima, tiesa?
– Lietuvoje dar ne, tačiau pasaulyje, vakarų šalyse vyras gali dalyvauti operacijoje ir būti šalia savo moters operacinėje. Manau, kad pasaulyje taikoma praktika ateis ir į Lietuvą, nes kažkada vyro dalyvavimas gimdyme atrodė nesuvokiamai, o šiandien tai yra natūralus ir savaime suprantamas dalykas. Dabar tėtis po Cezario pjūvio operacijos savo vaiką pamato gana greitai, gali būti kartu su juo, kol mamai baigiama operacija.
– O kada moteris jau pilnai atsigauna?
– Kaip ir po bet kokios operacijos, gijimas trunka apie porą savaičių. Kartais ir po savaitės ir po kelių dienų moteris jaučiasi gerai, o kitos ir po mėnesio dar jaučia diskomfortą. Pooperacinis laikotarpis yra gan individualus.
– Kiek laiko trunka pati Cezario operacija?
– Operacija trunka apie pusvalandį, bet gali nuo 15 min iki valandos. Labai įdomi yra Cezario operacijos istorija. Pasirodo, kad pirmieji Cezario pjūviai buvo atliekami visai ne tam, kad moteris pagimdytų. Tai buvo daroma norint atskirai palaidoti gimdymo metu mirusią gimdyvę ir vaisių. Vėliau – viduramžiais, jei matydavo, kad moteris pati nepagimdys vis tiek žus, kad nėra jokios tikimybės jai išgyventi, darydavo Cezario pjūvį ir taip bandydavo išgelbėti kūdikį. Po to, kai atsirado narkozė, operaciniai siūlai, sterilumas, žinios apie bakterijas, Cezario operacija tapo pakankamai saugi ir mamai, ir vaikui.