Dažnai, patekus į naują ar svetimą situaciją, vaiko smegenys siunčia pavojaus signalą: "man reikalingas skubus RYŠYS su man artimu žmogumi”. Tačiau jeigu iškart to ryšio vaikas negauna, jam pasąmonė sako, kad reikia bandyti vėliau. Smegenys nesiliauja siųsdami šį signalą, ir blogos savijautos banga pereina per visą vaiko kūną, išprovokuodama mojuoti rankomis, trypti kojomis ir garsiai rėkti.
Ką dažnas suaugęs daro tokiu atveju? Pasižiūri atsidusdamas į šalia nerimstantį vaiką, tęsia toliau savo darbą ar atsisuka atgal į savo pašnekovą, su kuriuo šnekučiuojasi ir taria: "vaikas tiesiog reikalauja dėmesio. Nieko nedarysiu, ignoruosiu, ir jis apsiramins".
Tikra tiesa, kad po kurio laiko vaikas nurims. Tačiau jis liks su savyje jaučiama bloga savijauta ir smegenyse tebesiunčiamais pavojaus signalais.
Vaikas nemoka pasakyti to, kaip jis jaučiasi ir to, kad jis nori RYŠIO. Todėl tą poreikį išreiškia nepriimtinu mums elgesiu, tokiu kaip mušimas, rėkimas, žnybimas ir kalba: "einam jau", "man nėra ką veikti" , " žiūrėk žiūrėk žiūrėk!!! " Ištikus tokiai situacijai, suaugusiojo darbas yra atpažinti, ko nori vaikas ir patenkinti tuos poreikius.
RYŠYS ( kontaktas) yra pats primityviausias ir svarbiausias poreikis. Stiprus ryšys su mama ar tėvu didina pasitikėjimo ir bendravimo įgūdžius. Žmogaus smegenyse yra tiesiog užkoduotas ryšio ir kontakto poreikis, kuris vystosi jau nuo pat mažumės. Įrodyta, kad kontakto nebuvimas ir atstūmimas aktyvuoja tas pačias smegenų dalis, kaip ir fizinis skausmas.
Ryšys ir kontaktas yra sukuriamas meilės pagrindu ir nukreipia į glaudų bendravimą ir veikimą drauge. Geras ugdytojas rūpinasi tuo, kad vaiko ir suaugusiojo ryšys būtų stiprus. Ir tai sukuriama per tokius esminius dalykus kaip:
1. Reagavimas į vaiko poreikius.
2. Aktyvus įsiklausymas į tai, ką vaikas nori pasakyti bei pagarba tam.
3. Buvimas šalia.
4. Pripažinimas.
Stiprus ir pozityvus ryšys su suaugusiu užkerta kelią nepriimtinam elgesiui. Kai vaikas jaučiasi saugus, išklausytas ir suprastas, kai gauna pakankamai artumo, tuomet mažėja vaiko stresas, bloga savijauta ir atsitraukimas, kurie vėliau gali pasireikšti būtent nepriimtinu elgesiu.
Todėl atsakyk vaikui meile į jo verksmą ar blogą savijautą. Užtikrink maisto, poilsio ir žaidimų poreikius. Atsiduok visapusiškai - negailėk dėmesio ir teigiamo įvertinimo, kalbėk, juokis, žaisk ir apkabink. Nesvarbu kokio amžiaus vaikas bebūtų.
Ryšio išlaikymas nereiškia, kad į vaiką turi būti nuolatos nukreiptas žvilgsnis ar tai, kad žaidžiama kartu be perstojo. Ryšio išlaikymas susideda iš mažų buitinių situacijų. Vaikas iš lėto išmoksta, kad ryšys išlieka, nors mama ar tėvas ne visada gali būti šalia fiziškai.
Mažais dalykais, tokiais kaip apkabinimas, žvilgsnis ar šypsena, galime padėti vaikui.
Matau, kad vaikas nori kažką pasakyti, bet aš dar nebaigiau svarbaus pokalbio su kitu žmogumi. Paimu vaiką už rankos ir jam nusišypsau. Tai ženklas, kad parodau jam dėmesio, ir jo eilė tuoj ateis. Tokiu būdu ryšio nebuvimas nesukelia vaikui streso ir neišprovokuoja nepriimtino elgesio proveržių.
Tokiose laukimo situacijose reikia atsižvelgti į vaiko amžių ir raidos lygmenį. Laukimas negali būti per ilgas. Taip pat reikia nepamiršti ir temperamento skirtumų. Dar vienas svarbus veiksnys yra “emocinis rezervas”. T. y. jeigu vaikas šiandien gavo pakankamai meilės, dėmesio, švelnumo, jis bus pajėgus ilgiau išlaukti ryšio atkūrimo momento ir jo smegenys ne taip greitai pasiduos pavojaus situacijos signalui.
Kadangi terminas "Dėmesio prašymas ar norėjimas" turi labai neigiamą supratimą apie vaiko poreikius, todėl būtų galima jo ir atsisakyti.
Išversta iš positiivinenkasvatus.com