Knygos – tai ne tik pasakojamos istorijos. Tai kartu ir veikėjai, jausmai, skirtingi charakteriai, naujos idėjos ir slapčiausi troškimai, rašoma pranešime spaudai.
Vaikų knygos dieną leidykla švenčia kasdien, sako Silvija Smolskaitė, vaikų ir paauglių literatūros leidyklos „Nieko rimto“ rinkodaros specialistė. Ir vis dėlto kiekvienų metų balandžio pradžioje aplanko ypatinga nuotaika. Tada prisimename visus tais metais pasirodžiusių knygų veikėjus ir susimąstome, kokius kertinius dalykus jie mums primena ir ko naujo iš jų išmokome.
Vienas svarbiausių dalykų, kurių mokomės kartais net ir visą gyvenimą – gebėti džiaugtis smulkmenomis. Ir mokomės to it Merė iš „Paslaptingo sodo“. Kartais net truputį per prievartą šypsomės pasauliui ir stengiamės į viską žiūrėti per mažyčius rožinius akinius kaip Albenas iš „Džiugės“ ir džiaugtis, mylėti net sudėtingiausiomis aplinkybėmis kaip Fredas iš Ulfo Starko „Meilės kontrolinio“. O retkarčiais mokomės tiesiog šypsotis ir būti kartu kaip Paulo Stewarto kiškis ir ežiukas ar taip visų mylimo A. A. Milne'o „Mikės Pūkuotuko“ veikėjai.
Ir visa tai darome nenuleisdami rankų, net jei šimtus kartų paslystame kaip Lindbergas – tas peliukas, kuris perskrido Atlantą. Mokomės būti atkakliais mokslininkais, kūrėjais ir netgi profesionaliais kovotojais. Tokiais, kaip žvalgo mokinys Vilis, Helas iš „Brolijos“ ar į didžiausius pavojus stačia galva neriantis Kvinas iš „Kartografo kronikų“. Ir nuoširdžiai tikime, kad mums pasiseks, kaip kad pasisekė laivavedžiui Erliui.
Kai užplūsta didžiausios negandos, mokomės stovėti tvirtai, net jei reikia į tai sudėti visas dar likusias jėgas it Adai iš „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“. Ir kaip Gendručio Morkūno nuomšikams nepasiduoti aplinkos spaudimui, net jeigu atrodo, kad šiame pasaulyje jau daugiau nieko neliko. Ir išgyventi visus rūpesčius pakelta galva, net jeigu šalia siaustų keisčiausias karas žmonijos istorijoje, kaip Deizei iš „Taip dabar ir gyvenu“.
Ir galiausiai skaitydami mokomės juoktis, kad gyventi būtų kur kas smagiau – kaip tai daro pats Tomas Sojeris ar vaikų pamėgtas Ulfas, kuriam užaugo barzda. Tada žvelgiame į visas kasdienes situacijas, savo mažesnius ar didesnius trūkumus ir juokiamės kaip pats Nevala Bertis. Nes juk taip smagu kartais užmiršti viską pasaulyje ir šypsotis.
Šimtai skirtingų istorijų, įvairiausių herojų, kasdien vis kitokių pamokų nugula į mūsų lentynas. Net jeigu to kartais ir nepajuntame, kiekviena knyga mums kai ką vertingo palieka. Kartais – mažytę mielą smulkmeną. Pavyzdžiui, naktį susapnuotą mažą ežiuką geltonoje pievoje.