Interviu su knygų autore – leidyklos atsiųstame pranešime.
– Kada supratote, kad norite kurti knygas vaikams?
– Kai tapau mama, ypač kai tapau mama antrą kartą. Tada įsitikinau, kad knygos vaikams yra tai, kas mane labai traukia ir džiugina, prie ko vis norisi grįžti, pro ką negaliu ramiai praeiti knygynuose ir parduotuvėse. O jeigu dar pasitaiko kokia akcija knygoms, dukros jau žino, kad mamos greitai tikrai nesulauks (šypsosi).
– Parašėte knygą „Spalvų namelis“. Kaip kilo tokios knygos idėja?
– Spalvos yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Jas sutinkame visur: mūsų aplinkoje, aprangoje, net mūsų nuotaika turi tam tikrą spalvą... Sąmoningai ar ne, mes kasdien priimame spalvotus sprendimus. Neįsivaizduoju gyvenimo be spalvų, be jų grožio ir įvairovės. Dar mokykloje kartodavau savo sugalvotas frazes: „Kiek žmonių – tiek spalvų“, „Gyvenimas yra spalvotas“ ir pan. Tad dabar galvoju, gal knyga apie spalvas pati mane pasirinko? Paveikslėlių knygų apie spalvas teko vartyti įvairių, tačiau dar nebuvo tekę matyti nė vienos knygos apie patį spalvų maišymą, apie tą spalvotą stebuklą. Tad nusprendžiau, kad reikia sukurti tokią istoriją vaikams.
– Kam ši knyga skirta? Kokią žinutę norite ja perduoti?
– Knyga skirta ikimokyklinio amžiaus vaikams, bet puikiai tinka ir jaunesniems pradinukams bei visiems, kuriems dar reikia įtvirtinti spalvų maišymosi žinias. „Spalvų namelis“ yra puiki mokymo priemonė visur, kur tik gyvena spalvos ir ugdomi vaikai: dailės studijoms, darželiams, būreliams, edukacijoms. Knyga, spalvų psichologijos aspektu, turėtų praversti ir vaikų pedagogams bei psichologams.
Knyga turi ne vieną žinutę. Pirmiausia tai yra istorija apie spalvas, apie spalvotus stebuklus ir apie pažinimo džiaugsmą. Joje labai svarbi draugystės tema ir tai, kad mes vienas kitą keičiame ir papildome. Knyga skatina bendrauti, neužsisklęsti savyje, nenuleisti rankų ir ieškoti išeičių. Tai vaizduotę išlaisvinanti knyga, skatinanti sekti savo smalsumą: juk spalvoti stebuklai slepiasi čia pat, už durų.
Knyga taip pat turi tam tikrą, spalvoms charakteringą, emocinę išraišką. Geltona spalva čia yra pozityvi ir linksma, kuri džiaugiasi, domisi ir smalsauja. Raudona – gražuolė, mėgstanti skaniai valgyti, kuri dėl visko nerimauja, bijo ir abejoja. Mėlyna – rami, svajotoja, kuri ramiai aiškina ir siūlo. Atitinkamas emocijas kelia ir pačių spalvų kambarėliai.
– Jūs taip pat iliustravote Monikos Žiūkaitės paveikslėlių knygą „Tapukas ir emocijų kuprinė“. Kokius įspūdžius paliko ši patirtis?
– Įspūdžiai buvo dvejopi: nuo „vau, kaip faina“ iki „aš to nesugebėsiu...“. Pirma knyga, kaip pirmas vaikas – viskas nauja, nežinoma, tad ir klausimų kyla begalė. Žinojau tik viena, kad negaliu atsisakyti tokios galimybės. Taigi pasisodinau savo baimę šalia ir drauge leidomės į šią kelionę. Knygos autorė norėjo, kad personažai ir visos emocijos (net ir pyktis) būtų mielos. Tad dabar, kai tik išgirstu vaikų ar suaugusiųjų komentarus, kad knygos iliustracijos labai mielos ir šiltos, labai nuoširdžiai tuo džiaugiuosi.
– Iliustruodama šią knygą piešėte emocijas. Papasakokite apie šį procesą. Kaip sekėsi jas įkūnyti?
– Teko daug padirbėti analizuojant veido išraiškas ir galvojant, kaip išvis reikės vaizduoti pačias emocijas. Buvo keletas idėjų ir bandymų, bet galiausiai nutarėme, kad emocijos bus tarsi vaiduokliukai, kurie tai pasirodo mūsų gyvenime, tai pranyksta. Emocijos knygoje vaizduojamos kaip konkretaus personažo kopijos, tik tarsi „suvaiduoklintos“.
– Žinote, ką reiškia būti tiek paveikslėlių knygos teksto autore, tiek iliustratore. Kuris amplua jums patinka labiau?
– Sunku pasakyti. Man patinka abu. Tiksliau – patinka tas universalumas. Jeigu žmogus kuria, tai jam reikia savo kūrybą ir apipavidalinti. Tad gera žinoti, kad aš galiu pati tai padaryti. Būti iliustruojančia rašytoja – manau, puikus derinys. Dabar tik reikia šiuos gebėjimus sujungti.