Psichologė, knygos „(Ne)tobulos mamos užrašai“ Ramunė Murauskienė sako, kad nesvarbu, kuri iš jų esate, svarbu, jog nepamirštumėte – mamos yra nepakeičiamos.
– Šiandien visuomenėje ypač populiarus „supermamos“ apibūdinimas. Bet vieni „supermamomis“ vadina moteris, kurios viską tobulai spėja, kiti – moteris, kurios susirašinėja forumuose ir mato bėdas ten, kur jų galbūt nėra. Papasakokite, kaip psichologai vertina „supermamas“?
– Supermama yra ta moteris, kuri turėdama šeimą – vyrą, vaikus ir dar šunį – viską puikiai suspėja, ir dar "start up" kursuose dalyvauja. Tos mamos, kurios tingi būti aktyvios, juokiasi iš jų, nes pavydi ir dėl vidinės kultūros stokos ima šaipytis. Kita vertus, tas „supermamos“ įvaizdis yra toks makalavimasis išorėje. Išoriškai aktyvias moteris aš skatinu nurimti, sustoti, nes tas, kas labai intensyviai gyvena išorėje, beveik negyvena viduje. Moteris yra didžioji kūrėja. Jos prigimtis yra kūrybiška. Jai svarbu turėti laiko sau, apmąstyti savo santykius su artimaisiais, tiesiog sėdėti nuleidus kojas į vandenį. Bet tam reikia laiko. Kai kurios moterys kreipiasi į mane ir sako: „Viską padarau, namai sutvarkyti, vyras patenkintas, vaikai prižiūrėti, vaikų edukacija rūpinuosi, verslą turiu, bet vis tiek kažkas blogai“. O kas blogai? Moters siela beldžiasi ir sako, kad ji irgi čia yra. Mes pamirštame patį svarbiausią santykį, kurį išpuoselėjus išsispręstų visos problemos, tai santykis su savimi.
– Kaip jį atrasti ir puoselėti?
– Daugelis jo neturi, nes nebuvo kada turėti. Viena mama pasakojo, klausia savo dukros, grįžusios iš darželio, kaip jai sekėsi. O vaikas sako: viskas buvo taip greitai, tiek daug darėme, kad net nebuvo laiko, kada pagalvoti. Iš tiesų tempas nuo pat mažų dienų yra labai intensyvus. Mokykloje – lygiai taip pat. Pertraukos labai trumpos, vaikai ne valgo, o ryja, tempas didžiulis, mokytojai choru visiems sako „greičiau, greičiau“, grįžta vaikas namo, o ten ir tėvai ragina viską daryti kuo greičiau: čia būrelis, čia tas, čia anas. Reikia pabrėžti, kad mus augino žmonės, kurie niekada nesirūpino savo jausmais. Ne blogąja prasme. Tais laikais, mūsų tėvai ir močiutės rūpinosi pragyvenimu – tuo paprastu ir primityviu. Jie pasimylėdavo, gimdydavo vaikus ir rūpindavosi, kad būtų bulvių, kiaušinių bei duonos. Jiems tai buvo tinkama meilės išraiška. Dabar laikai pasikeitė. Mus užauginusiems emociniams beraščiams (gerąją ta žodžio prasme) tiesiog nebuvo laiko kada rūpintis jausmais bei emociniais išgyvenimais. Todėl mes turime muzikos instrumentą – jausmus, bet nežinome jo muzikos ir nemokame juo groti.
– Reikia mokytis?
– Taip, šiandien mums nebereikia kovoti dėl duonos ir kiaušinių. Kai žmogui susitvarko buitis, atsiranda laiko subtilesniems dalykams. Vyresnės kartos atstovai sako, kad moterų depresija yra iš neturėjimo ką veikti. Viena vertus aš jiems pritariu, nes depresija yra didžiulio egoizmo išraiška, kai sėdi graži, sveika ir stipri moteris ir galvoja, kad jos problemos yra didžiausios pasaulyje. Kita vertus, mes lekiame, bet nesuspėjame pasidžiaugti. Kiek yra moterų, kurios plaudamos grindis dėkoja dievuliui, kad turi tokius namus ar kad išvis namus turi? Mes nesidžiaugiame, nedėkojame. Kalbu ne apie paprastą „ačiū“, o apie vidinį dėkingumą. Dėkingumas yra priešprieša tam deficitiniam mąstymui, kuriuo mes vis dar sergame, nors galėtume nebesirgti.
– Bet yra ir kitas kraštutinumas – kai mama užsiėmusi tik namais ir vaikais...
– Šiuolaikinėje visuomenėje mums ir mūsų vyrams bandoma įpiršti, kad moteris turi būti versli. Ir jei tu ne versli, tu kažkokia atsilikusi. Nepaisant šitos iliuzijos, šeima visada buvo, yra ir bus vertybė. Kai moteris sukuria šeimą, didelę laiko dalį ji turi skirti santykiams puoselėti – su vyru, su vyro tėvais, su gimine. Kai atsiranda vaikai, moteris vykdo misiją, kurios niekas be jos negali vykdyti. Maistą gali gaminti kiti žmonės, grindis plauti gali kiti žmonės, bet būti mama niekas kitas be mamos negali. Ji yra nepakeičiama. Šiuolaikinė moteris įtiki, kad jai maža būti mama, maža būti žmona, jai dar kažko reikia, nes ji nežino, kas ji yra. Dėl to ieško ką čia dar pasiūti, numegzti, parduoti ir tai yra tiesiog pabėgimas nuo savęs. Jei ji tiesiog nutūptų, nurimtų ir pamąstytų, kas ji yra, suprastų, kad visų pirma ji kažkam yra dukra. O kokie jos santykiai su mama, su tėvais? Kokia ji dukra? Ar ji buvo savimi? O kokia ji yra žmona? Ar ji apsimeta prieš vyrą ar išdrįsta būti savimi? Kokias vertybes puoselėja? Jau yra ką veikti.
– O dar yra vaikai...
– Taip, o vaikams su meile gaminamas maistas, su meile praleistas laikas yra dovana. Kartais juokauju, kad mamos nori, jog jų keturių metų dukra pati apsirengtų ir į parduotuvę nueitų, o būdama 7-erių jau susirastų vyrą ir išeitų pas jį gyventi. Tėvai nuvargsta nuo to išorinio lakstymo ir kreipiasi į psichologus neva dėl vaikų. Neva vaikai yra problema. Bet ne vaikai yra problema. Pats svarbiausias mūsų gyvenimo projektas yra motinystė. Tai nereiškia, kad reikia pamiršti save, reikia suvokti, kad mes nepakeičiamos ir turime atsiduoti savo vaikams tik 21-erius gyvenimo metus. Gyvenimo mąstais žiūrint tai nėra labai daug. Pirmaisiais 7-eriais vaiko gyvenimo metais to atsidavimo reikia daugiau, antrame septynmetyje esame jau tik vadybininkai, trečiame septynmetyje esame labiau partneriai, o paskui galime tik už juos melstis. Net jei juos ir išlaikome – visatoje negalioja taisyklė, kad kas moka, tas ir muziką užsako. Labai noriu akcentuoti vieną svarbų dalyką – niekada nereikia norėti gyventi kaip anksčiau, kai dar nebuvo vaikų. Gyvenimas su vaikais niekada nebus toks, koks buvo be jų, net jiems išėjus iš namų. Todėl reikia visada žiūrėti į priekį.
Mantas Stonkus: ir vyrai turi būti „supertėčiais“
Televizijos laidų vedėjas Mantas Stonkus sakė, kad gerąja šio žodžio prasme kaip „supermamą“ įvardintų savo žmoną Indrę. „Supermamos“ būna dviejų tipų: pirmiausia tos, kurios yra tikrai „supermamos“ – su dviem rankomis ir dviem kojomis vienu metu gali sūpuoti šešis vaikus ir dar keturis maitinti. Kitos „supermamos“ yra tos, kurios sėdi interneto forumiukuose, naudoja daug mažybinių žodelių ir „pletkina“. Tokia „supermama“ gali būti ir vaikų neturėdama“, - sakė Mantas.
Jis pats save įvardino kaip buities žmogų, kuris nevengia atlikti namų ruošos darbų. „Mėgstu laiką leisti namuose, tvarkytis. Mes puikiai su Indre pasidaliname savo namų ramsčius kiekvienam po vieną“, - pasakojo laidų vedėjas. Anot jo, šiuolaikinėje visuomenėje spaudimas juntamas ne tik moterims, bet ir vyrams, bet viskas priklauso nuo to, kiek pats leidi save „spausti“. „Lygiai taip pat ir vyrai turi būti supertėčiais, superverslininkais. Bet viskas priklauso nuo kiekvieno pasirinkimo. Dažniausiai žmonėms tai nelabai yra svarbu. Kai apie tai negalvoji, tai ir sekasi visus darbus nudirbti“, - teigė pašnekovas.
Merūnas Vitulskis: giliai viduje jos žino, bet tyli
Pasak operos solisto Merūno Vitulskio, visuomenėje manoma, kad „supermama“ yra tokia mama, kuri palieka savo vaiką ir pati tuo metu daro karjerą. Tačiau jis su tokia nuomone nesutinka. „ Aš manau, kad „supermama“ yra ta mama, kuri daugiausiai iš visų savo šeimos narių praleidžia laiko su savo vaikais. Tai yra idealiausia „supermama“. Bet tai tikrai ne ta moteris, kuri turi tris vaikus, bet jų nemato šešias dienas per savaitę“, - teigė Merūnas.
Anot jo, spaudimą moterys sau daro pačios, pakelia kartelę vien tam, kad įrodytų sau ar kitiems – jei gali vyras, galiu ir aš. „Dabar daugelis moterų galvoja, kad ką aš „ryža“ kokia, kad negaliu pati sau durų atsidaryti. Bet po kiek laiko supranta, kaip malonu, kai vyras pats prieina ir atidaro automobilio duris. Ši mada niekada nesikeis. Giliai viduje jos tai žino, bet tyli“, - sakė dainininkas. Nors daug laiko jis praleidžia keliaudamas, kai būna namuose stengiasi padėti savo žmonai suktis namuose. „Kai būnu Lietuvoje, namuose būna ir protu, ir siela“, - šypsojosi Merūnas.