– Praėjo jau pusmetis, kai grįžai į darbą. LNK eteryje pradėjai vesti rytinę laidą „Rytas su LNK“. Ar pasiteisino toks sprendimas?
– Taip, man labai patinka ši laida, čia nėra jokios neigiamos informacijos, pati siūlau ir pašnekovus, ir temas. Darbas man yra idealus. Prieš septynias išvažiuoju iš namų ir apie 11 val. jau būnu laisva. Svajonių darbas. Žinoma, kalbant apie vaikus, yra tas momentas, kai pagalvoju, kad ilgai jų nematau. Juk buvau pripratusi visą dieną praleisti su jais. O dabar anksčiausiai pasiimu iš darželio apie 16 val. Kita vertus, yra žmonių, kurie apskritai visą dieną dirbą ir vaikus pasiima tik 19-20 val. Kaip jiems? Juk atsiveži tą vaiką namo ir iškart paguldai miegoti.
– Nekankina kaltės jausmas?
– Viską įvertinau blaiviai – nesu iš tų moterų, kurios galėtų užsidaryti ir būti tik namuose. Man reikia bendravimo, savirealizacijos. Jei nebūtų tokio darbo, galbūt sugalvočiau ką nors savo. Bet tikrai taip nėra, kad galėčiau patirti katarsį vien šveisdama namus.
– Mamos dažnai jaučia spaudimą iš visuomenės, kad reikia būti ne tik idealia mama, bet ir tobula žmona, liekna, gražia, amžinai jauna moterimi, karjeros laiptais kylančia verslininke... Pati tai jauti?
– Kol buvau namie su vaikais, visada sulaukdavau klausimų, kada grįši į darbą, ar tu galvoji, ką tu apskritai galvoji. Spaudimas iš tiesų yra žiaurus. Šitame pasaulyje gimti moterimi... yra reikalų. Iš vyro niekas tiek nereikalauja. Moterys dabar turi būti ir graži, ir visada pasitempusi, ir švytinti, ir įkvepianti vyrą, ir vaikus prižiūrinti, ir dirbanti bei uždirbanti, ir visą buitį vežanti. Kai pagalvoji, turi būti labai stipri tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Bet tobulai visko nedarai. To ir nereikia. Užtenka būti tiesiog gera mama savo vaikui. O kas tai yra, pati jauti. Arba paklausk savo vaiko. Pajausi, kada jis laimingas, kad reikia skirti jam dėmesio, kada neužtenka pasakyti „mhm“, „aha“ ir toliau daryti savo darbus. Manau, kad kiekviena mama jaučia, kada yra gera mama, o kada to dėmesio pritrūksta. Kai laukiame vaikų, dažniau galvojame apie tai, ką gausime, o ne apie tai, ką turėsime duoti. Bet vaikai yra galimybė duoti ir nieko už tai nesitikėti atgal. Moteriai sunku laviruoti. Vienos galvoja tik apie vaikus, kitos dėliojasi taip, kaip padaryti, kad vaikas netrukdytų. Aš esu iš tų, kurios vaikams teikia pirmenybę. Jei vaikas serga, niekada negalvosiu, ką čia dabar daryti, nes man reikia į darbą.
– Dalinatės buities darbus su vyru. Yra kokie nors ritualai, kurie priklauso tik tau su vaikais?
– Nesame taip griežtai pasiskirstę. Kai matau, kad vaikams reikia mano dėmesio, sėdu kartu su jais kuo nors užsiimti. Supratau, kad buitis gali palaukti. Tvarkingi namai nėra tiek svarbu kaip ta ramybė ar laikas su vaikais. Kai pati nueinu pas ką nors į svečius, jei ten yra vaikų, niekada nevertinu tvarkos. Apskritai visus buities darbus mielai kam nors perleisčiau.
– Verčiatės be auklių?
– Turėjome valandinę, bet dabar verčiamės be jos. Močiutės ir seneliai labai toli, bandome išsisukti dviese su Edgaru. Ir labai gerai. Vaikams tėvų dėmesio niekada nebus per daug. Kai matau, kaip greitai jie auga, suprantu, kad dar keli metai ir tu jau neprisikalbinsi duoti tau rankos.
– Taisyklės namuose yra?
– Tokių griežtų kaip kareivinėse – ne. Duodu vaikams pakankamai daug laisvės. Bet yra dalykų, dėl kurių nenusileidžiu. Tarkime, dantų valymas. Be to, pastebėjau, kad ir vaikams rėžimas yra gerai, jie žino tvarką ir jaučiasi saugesni.
– Auklėdama vadovaujiesi savo intuicija ar knygomis, internetu?
– Nesu iš tų, kurios informacijos ieško internete ar knygose. Tiesa, perskaičiau Aušros Kurienės knygą „Kaip užauginti žmogų“. Man labai patiko. Bet viską priimu tik kaip patarimą. Žiūriu, kaip geriau vaikui, kas jam tinka, kas patinka. Juk visi jie skirtingi. Negali į vienus rėmus kišti ir tikėtis, kad visi bus kaip alaviniai kareivėliai.
– Šeimose dažnai vienas iš tėvų būna griežtesnis, kitas – švelnesnis. Kaip jūs šeimoje pasiskirstę šiuos vaidmenis?
– Kaip Edgaras sako, tėtis turi įvedinėti tvarką, mama turi būti guodėja. Taip stengiamės ir daryti. Jei jau ašara byra, guodžiu aš, tėtis gal ką griežčiau pasako. Bet tai nesusiję su pykčiu ar agresija. Aš labiau nusileidžiu. Mokomės po truputį. Juk nė vienas negimėme nei tėčiu, nei mama.
– Ne paslaptis, kad patys abu esate veganai. Taip pat maitinate ir savo vaikus. Ar dar jauti spaudimą dėl savo vaikų mitybos?
– Kaskart sakau, kad apie tai nebekalbėsiu. Niekas nepasikeitė. Normalūs žmonės tai priima, toleruoja, o kitiems belieka sakyti, kad kiekvienas gyvena savo gyvenimą. Žinoma, kad jei būtų kas blogo, keistume. Nesame išprotėję. Ieškome, žiūrime, domimės. Edgaras labai daug žino, bendraujame su žmonėmis, kurie taip pat gyvena, dalinamės informacija. Tai yra mūsų pasirinkimas.
– Bet vyresnioji, matyt, jau kelia klausimus, kodėl valgo tą, o ne kitą?
– Kelia, bet aš paaiškinu, kad tai yra mūsų pasirinkimas, kad nesmerkiu ir jokiu būdu negalima smerkti kitaip gyvenančių žmonių. Mes pasirinkome taip, kiti žmonės – kitaip.
– Daugeliui mamų auginti pirmagimį ir antrąjį vaiką skiriasi kaip diena ir naktis. Ar pačiai yra skirtumas?
– Net nežinau. Manęs dažnai klausia ar skiriasi mergaitės ir berniuko auginimas. Tai taip, kažkiek skiriasi, nes jauti, kad prigimtis yra kitokia. Herkui rūpi mašinos, lėktuvai, motociklai. O dėl skirtumų tarp pirmojo ir antrojo vaiko... Gal su antru yra daugiau ramybės, daugiau patirties, mažiau baimių.
– Vasara – atostogų metas. Jau keliavote su abiem vaikais, ar ne?
– Taip, praėjusį pavasarį keliavome į Balį. Herkui tuo metu buvo 8 mėnesiai. Tiek jis, tiek Frida puikiai ištvėrė kelionę. Balyje daug važinėjome, kartais net pagalvodavau, kad gal per daug kankiname vaikus. Bet viskas pavyko tobulai. Supratome, kad galime keliauti. Ši vasara, matyt, prabėgs Lietuvoje. Gal rudenį kur nors pabėgsime.
– O gal jau planuojate ir trečią vaiką?
– Nesu nusiteikusi, kad jau griežtai viskas – fabrikėlį uždarome. Jei būčiau daug jaunesnė, tai tikrai planuočiau. O dabar nesakau nei taip, nei ne. Kaip bus taip. Aišku, ištverti nemiegotas naktis tampa vis sunkiau, bet tai normalu. Palikime šį klausimą atvirą.