– Egle, kaip atrodo tie momentai, kai apsisprendžiate dar pagausinti savo šeimą? Juk tai greičiausiai pasvertas žingsnis? Ar būna baisu, neramu? Kaip matuojate savo galimybes šeima tapti dar vienam žmogui?
– Dažniausiai tai būna skambutis ar žinutė su klausimu – ar turite vietos dar vienam vaikui. Visada jaudinuosi. Nerimo nemažina net tai, kad su visais augančiais ir jau užaugusiais vaikais turiu gerą santykį. Kad per 16 metų globos kelio neturėjome labai sudėtingų situacijų, kai nežinojau, kaip pasielgti.
Manau, kad tą dieną, kai prireikus priimti sprendimą niekas viduje nesuvirpės ir nebelinks keliai, bus durų uždarymo diena (šypsosi). Man globa yra ne apie pamaitinimą, aprengimą, pareigų įskiepijimą ar kontrolę, kad gerai mokytųsi. Man tai pažadas žmogui, kad jis įleis šaknis mūsų namuose ir gyvenime, kad jausis turįs šeimą, bus priimtas besąlygiškai su savo istorija, patirtimis ir elgesiu. O tam reikia daug emocinių resursų. Ir jie matuojami būtent tomis jausmų bangomis sakant „taip“.
– Ar buvo gyvenime etapų, kai savo asmenybę pajusdavote pametusi tėvystėje? Jei taip, kaip atrodydavo tie susivokimo momentai ir bandymas rasti laiko ne tik mamos pareigoms?
– Per 25 metus tėvystės begalę kartų transformavausi, kaip mama. Sunkiai paleidau tas tiesas, kurias mačiau savo vaikystėje. Augau laikmetyje, kai daiktai buvo svarbiau ir vertingiau už emocijas ir jausmą (logiška, buvo nepritekliaus metas). Ir auklėjo mus kitaip – teko išmokti keisti vaikų elgesį nešaukiant, nebaudžiant ir nežeminant. Pažinau ir be vidinių dramų priėmiau visus vaikų raidos etapus, gilinausi į jų traumas, mokiausi prakalbinti neprakalbinamą ir numatyti galimą elgesį, kad spėčiau pakišti pagalvę.
Jie mane augino ne mažiau nei aš juos. Ilgokai užtrukau, kol išmokau būti egoistė ir neišsidalinti iki paskutinio lašo. Įprastai, įprastomis sąlygomis, mamos vėl pamato ir atranda save, kai vaikai užauga. Aš tos prabangos neturiu – jie nesibaigia (šypsosi). Todėl norėdama neperdegti, labai daug gilinausi į tai, kaip jaučiuosi, kodėl suirztu.
Skiriu laiko sau, savo hobiams, svarbiems projektams. Sportuoju, daug rašau (tai mano terapija), tvarkau vyro darbinius puslapius (jis fotografas), organizuoju renginius Salako malūne, kuriame įrengėme vyro fotostudiją, prisidedu prie bendruomenės iniciatyvų. Esu labdaros ir paramos fondo „Išgirsk mane“ prezidentė, Sidabrinės linijos savanorė. Paskęsti mamystėje lengva. Juolab tokioje gausioje, plius ne biologinėje, kurią vertina ir stebi daug akių. Bet suprantu, kad jei prarasiu save, jie irgi mane praras. Arba turės tokią nekokybišką, kad tik žalosiu, o ne gydysiu. Privalau pasikrauti.
– Ar sutiktumėte, kad santykių sėkmės paslaptis – darbas? Kalbu ir apie poros santykius, ir apie tėvų–vaikų santykius.
– Man turbūt nelabai patinka žodis „darbas“. Asocijuojasi su paraitotomis rankovėmis ir prakaitu išpilta kakta (šypsosi). Labiau – veiksmas. Noras matyti, girdėti ir jausti žmogų, kuris man rūpi. Nuotaikų ir elgesio stebėjimas, bet kartu – aiškus suvokimas, kad nesu už tai atsakinga. Kai išsikeliame sau tikslą valdyti kito nuotaikas, patiriame daug dramų, kurios lyg žiežirbos įskelia konfliktus.
– Kokių veiksmų savo santykiuose imatės?
– Aš daug kalbuosi. Su vyru, su vaikais, su draugais. Apie viską, nevengiant jokių temų, neapeinant aštrių ir nemalonių dalykų, kurių, jei negirdėčiau, ramiau gyvenčiau. Man vaikai, prieš pabėgdami iš pamokų, parašo žinutę. Ir žinau, kad išėję į vakarėlį ne visada darys tai, kam pritariu.
Aš manau, kad geras santykis gali būti tik tada, kai žmogų priimi su visais skeletais jo spintoje. Ir vaikai, ne ką mažiau jų prisirenka. Bet kai nekritikuoji, nemoralizuoji ir neužsidedi teisuolio kaukės, yra šansų juos iš ten iškrapštyti. Tas atvirumas mane moko prikąsti liežuvį, kai žinau, kad tai, ką girdžiu, yra nesąmonė ir pasekmės bus blogos. Bet pasirinkusi žinoti jaučiuosi saugesnė, nes esant reikalui, tik taip galėsiu padėti.
– Kokie momentai santykiuose su vaikais jums yra sunkiausi? Kada sunkiausia rasti kantrybės? Kada labiausiai skauda širdį?
– Labiausiai užknisa buitis. Ji mane veda iš proto! Kam gali patikti puodai maisto, nuolat nuo šuns kudlų plaukuotos grindys ir nešvarių rūbų visada pilnas skalbinių krepšys. Kantrybės kiekis priklauso nuo mano nuovargio laipsnio. Šitai labai stebiu – kai kyla noras žaibuoti, staigiai atsitraukiu į miegamąjį pabūti tyloje. Kai esu geroje formoje – išsimiegojusi, pavalgiusi, pasportavusi, tai labai sveikai ir su humoru reaguoju į chaosėlį aplink mane.
– Kada labiausiai skauda širdį?
– Širdį... Gal kai matau situacijas už namų sienų, kurių negaliu pakeisti? Nes tam, kas mano šeimoje, kam turiu galių, tiesiog darau dalykus, kad situacija išsispręstų. Nešvaistau energijos širdgėlai. Nesiskaudinu dėl kažkokio vaikų ar vyro elgesio, kuris nepatinka. Stiprus tikėjimas padeda matyti jų krizes, nes žinau, kad viskas bus gerai.
– Turite iš tiesų daug vaikų, kad galėtumėte drąsiai palyginti ir pasakyti: ar vaikai labiau skirtingi, ar panašūs? Ar dažnai susiduriate, kad panašioje situacijose prie skirtingų vaikų prieiti yra tinkami absoliučiai skirtingi būdai?
– Visi skirtingi. Absoliučiai. Jie lyg knygos, kurias kasdien perrašo. Jaučiu didelį malonumą gilintis ir bandyti nuspėti, kaip sureaguos ir pasielgs. Vaikai apskritai yra labai kintantis elementas. Juolab globojami, kurių patirtos traumos nuolat banguoja – tai koks trigeris sukelia, tai jaučiu, kad sveiksta ir atsipalaiduoja.
Prie kiekvieno prieinu skirtingai. Kalbu su jais jų meilės kalbomis. Vienas labiau vertina laiką kartu, kitam reikia besąlygiško palaikymo ar nuolatinių pagyrų, trečią labiausiai motyvuoja dovana ar 10 eurų, pervestų į sąskaitą.
– Kaip manote, ar teisinga tėvams dėl vaikų turėti lūkesčių? Ar pati savo vaikams jų turite? Arba – kaip jų neturėti? Kaip sugebėti priimti vaiką tokį, koks jis yra, ir neprimesti jam savo svajonių, tikslų?
– Tie lūkesčiai turbūt didžiausias akmuo žmonijai. Peilis bet kokiems santykiams. Bet ir atsikratyti jų sunku. Daug diskutuoju savam rate apie tai. Kaip paleisti? Paleidimo būdu. Neįsivaizduoti, kad ta tiesa, kuria gyvename ir jaučiame, yra visuotinė. Reikia suprasti, kad 10 žmonių turi 10 skirtingų laimės receptų ir viskas gyvenime yra taip, kaip mes tai matome.
– Ar sunku jums, kaip mamai, priimti, kad jūsų vaikas kažko nemoka? Kažkur nėra pirmas, o gal – net ir penkioliktas nėra?
– Kiekvienas žmogus yra vertingas. Ir ta vertė jokiais būdais nematuojama matematikos pažymiu ar sutvarkytu kambariu. Nepažįstu nė vieno, kuris nieko nemokėtų ar negebėtų. Ir nesitikiu, kad žuvis gebės įlipt į medį. Moka, ką moka. Ir už tai labai giriu. Lyginu vaikus ne tarpusavyje, o su jais pačiais, kokie buvo prieš metus. Ir absoliučiai visi per juos ūgteli ir patobulėja – tampa laisvesni, atsakingesni, labiau motyvuoti ir mokantys ginti save ir savo nuomonę. Tai nereiškia, kad visada būna teisūs, paklusnūs ar patogūs.
Žiūrint į ilgalaikę perspektyvą – noriu užauginti žmones, kurių nespaudžia rėmai ir jie yra sąmoningi pasirinkt geriausią.
– Ar, jūsų manymu, būna blogų tėvų ir blogų vaikų?
– Mano manymu, būna blogų vaikų ir tėvų poelgių. Dėl jų blogų dienų ar sudėtingų patirčių. Blogų žmonių nėra. Net tie, kuriuos mes, visuomenė, nustūmėm į užribį, turi savo priežasčių, kodėl pasielgė taip, kaip pasielgė. Kiekvienas nusikaltimas turi savo kelią iki jo. Kiekvienas agresyvus žmogus savo skaudulius, su kuriais nesusitvarko, ir todėl būna piktas.
– Ko, jūsų manymu, tėvai turėtų šiukštu nedaryti? Kas labiausiai žaloja vaikus?
– Smurtas, vienareikšmiškai.
– Kaip, jūsų manymu, geriausia susišnekėti su vaikais? Kada jie jūsų klauso geriausiai?
– Turiu dvi taisykles, kurios padeda man. Pirmiausia, kalbėti ne tada, kai verda emocijos. Kai esame susijaudinę, išsigandę ar pikti, žodžiai tik dar labiau kursto. Ir leisti sau kalbėti vaikams patogiu būdu – mesendžeriu, žinutėmis. Daug jautrių dalykų (meilės istorijas, išpažintis apie „nusikaltimus“, skaudulius ar priekaištus) išgirdau būtent raštu, nes akis į akį pasakyti tai, kas labai svarbu, dažnai būna sudėtinga. Rašant daugiau erdvės apgalvoti kiekvieną žodį ir grįžti perskaityti vėl, su kita nuotaika.
– Ar yra tekę turėti reikalų su paauglišku maištu? Jei taip, galbūt galite pasidalinti savo pastebėjimais, kas padeda tai išgyventi?
– Kadangi paauglišką maištą matau ir priimu kaip asmenybės augimą, tam ploju. Jo yra tiek, kiek reikia vaikui, norint apibrėžt ribas aplink save. Jis ne apie mane, todėl man visiškai neskauda. O kai vaikas mato, kad tai neveikia, kaip priemonė įrodyti savo tiesą, nes jo tiesa ir taip priimama ir neginčijama, tai ir to maišto nekažinkiek.
– Ką jums pačiai duoda mamystė? Vieni sako, kad tai – dėl paduotos vandens stiklinės senatvėje. Kiti – kad tokia moters egzistencijos prasmė. O kaip jūs pati tai matote?
– Skirtingu laikotarpiu skirtingai tai jaučiau. Buvo jausmas, kad galiu išgelbėt pasaulį, vėliau, kad privalau dalintis patirtimi ir gebėjimais. Jei šiandien – tai tiesiog duotybė gyventi savo malonumui ir jaustis komfortiškai, dalinantis savo gyvenimu su tais, kurie šalia. Man smagu rūpintis, padėti, įkvėpti. Man gera būti žmogumi, į kurį bet kada gali kreiptis. Saldu matyti, kaip keičiasi jų gyvenimai. Panašu, kad viskas vėlgi apie mane (šypsosi).