5-erių sūnų Kristijoną auginanti D. Filmanavičiūtė teigia, kad iš principo auginti vaikus yra labai sunku. Vis dėlto ji nesiskundžia ir į savo atžalą visada žiūri tik su didžiule meile.
„Mūsų istorija yra sėkmės istorija. Aš vaikščiojau apsikabinusi vežimėlį, su plačia šypsena veide. Kai atsisuku atgal – buvau visiškame laimės rūke. Atrodė, jokių problemų nėra, viskas nuostabu. Bet kai vaikui sukanka 2– 2,5 m., supranti, kad jis ima formuotis ir kaip asmenybė, o tada prasideda linksmybės. Aš praėjau visas įdomiausias stadijas – rėkimą gulint kryžiumi, plaukų plėšimą“, – teigia tinklalaidės viešnia.
Pašnekovė pabrėžia – niekas tėvais būti nemoko, to išmokti tenka patiems, per asmeninę patirtį. Dovilė sutinka, kad tai padaryti daug paprasčiau, kai šalia – palaikantis vyras, vaiko tėtis.
„Man nereikia šalia tarnaitės, kuri kritiniu atveju rankšluostuką paduotų užpakaliui nuvalyti. Man reikėjo, reikia ir reikės žmogaus, kuris augina savo vaiką. Man pasisekė šiuo klausimu. Mes kartu auginam šį fainą, aktyvų, gerą širdį turintį žmogų, – tikina garsi moteris. – Augindama vaiką vis primenu sau, kad reikia šalintis savininkiškumo – kaip mamai man to padaryti visiškai nepavyksta, bet bandau neprimetinėti savų lūkesčių. Dar mums labai svarbu ribos ir emocijos. Kai paleidi ribas, gauni atgal. Svarbu išmokyti žmogų ir atpažinti savo emocijas, jų neužgniaužti, mokėti jas kontroliuoti. Aš užaugau kartoje, kur berniukai neverkia, o mergaitės būna savo vietoje. Tai auginant berniuką man dabar labiausiai nesinori, kad tas berniukas neverktų, bet kad jaustų, kur yra jo riba, užaugtų empatišku, save ir kitus gerbiančiu žmogumi“.
