O jei prie viso šito pridėtume ir netikėtą pastojimą, net ir vartojant kontraceptines tabletes? Vilius Agnę apvogė net ir tada, kai ši buvo likusi su mažute dukryte ant rankų ir skaičiavo kąsnius sau, kad užtektų pieno išmaitinti vaiką.
– Agne, papasakokite, kaip susipažinote su vyru, kuris šitaip stipriai paveikė jūsų gyvenimą.
– Mūsų susipažinimo aplinkybės labai įdomios. Priešistorė tokia, kad prieš tai buvau spontaniškai ištekėjusi. Buvau labai jauna, man labai reikėjo tos „-ienės“ pavardės, nes esu smulkutė, mažutė ir visada atrodžiau jaunesnė negu esu. O dirbau tokius ganėtinai autoriteto reikalaujančius darbus. Taigi, iš pasąmonės ėjo tas noras pasikeisti pavardę.
Be to, spontaniškumo mano gyvenime apskritai netrūksta, esu greitai užsideganti, greitai susižavinti, įsimylinti. Taigi, greitai ir ištekėjau.
Viskas buvo kaip ir gerai, bet porą metų gyvenau, pavadinkime, ne savo gyvenimą. Aš esu žmonių žmogus, o mano tuometis vyras buvo mano priešingybė. Patekau į gyvenimą, kur būni tik dviese apsikabinus, į visiškai buitinį šeimyninį gyvenimą su puodais, tvarkymusi ir viskas tik dviese. Mes turėjome užsiėmimų, pavyzdžiui, keliavome. Bet man labai trūko žmonių. Kartais atrodydavo, kad manęs pavydi net ir kompiuteriui.
Švęsdami dvejų metų santuokos jubiliejų pažiūrėjome vienas kitam į akis ir pasakėme: „Turbūt nepavyko.“ Mūsų skyrybos buvo gražios, tvarkingos.
Tačiau kurį laiką dar gyvenau mūsų bendruose namuose, kol išsinuomojau butą. Tuo metu draugavau su vyro seserimi, ji buvo gerokai jaunesnė. Ir su ja mes vis eidavome tūsintis. Man labai norėjosi šokti. Įsitraukiau į visokius bendrus vakarėlius.
Ten sutikau visiškai priešingą savo buvusiam vyrui žmogų, savo būsimo vaiko tėtį. Jis buvo populiarus vaikinas, bet tarp mūsų įsižiebė kibirkštis. Turėjau aš ir daugiau kandidatų, bet jis sugebėjo mane sužavėti savo dėmesiu, linksmumu, žmonių, kompanijų mylėjimu.
Deja, patyriau fizinę traumą, dėl kurios kuriam laikui išsikrausčiau pas tėvus, jie manimi rūpinosi. Na, o tas vaikinas, Vilius, atsikraustė kartu. Jis visiems labai patiko, valgyti skaniai darė, buvo dėmesingas. Pasakose – verslų milijonas, jis ir tą darys, ir aną darys. Ir prie kompanijos jis, ir bendraujantis, ir protingas.
Man pasveikus grįžome į nuomojamą butą. Aš tuo metu jau buvau įsigijusi būstą, bet jis dar nebuvo įrengtas.
– Kaip toliau judėjo jūsų gyvenimas?
– Ir reabilitacijos, ir sveikimo metu man buvo didžiulis darbų tempas, o ir Vilius – jam vis su kažkokiu žmogumi susitikti. Susitikimai ir susitikimai. Pasveikus mano tempai nesumažėjo.
Kartą jis manęs paprašė paskolinti šiek tiek pinigų. Iš pradžių nedaug, po to – daugiau. Sakė, grąžins, turėjo aiškų pagrindimą – konkretiems dalykams verslams. Nieko blogo nepagalvojusi daviau savo kortelę, bet po to reikėjo dar ir dar. Vėliau paaiškėjo, kad toje mano kortelėje nebelabai ir tų pinigų beliko, bet jis tikino, kad tuoj atiduos, tuoj atiduos.
Gyvenau užsisukusi dideliame tempe. Tai, ką dariau, labai patiko, taigi, darbo valandų neskaičiavau, o grįžus namo – vykdavo amžinas tūsas. Visad draugai, linksmybės – tai, ko man trūko tuos dvejus metus. Aišku, kad kažkas ir žolytės parūkydavo, bet nekreipdavau dėmesio, man viskas atrodė gerai. Kažkas geria – tegu geria. Nors aš pati visiškai nevartoju alkoholio. Atsipalaidavimui man jokios papildomos stimuliacijos nereikia. Bet kiti gali svaigintis, jei jiems reikalinga.
Taigi, aš sėkmingai dirbau, o jis, kaip dabar suprantu, imitavo darbą ir džiaugėsi vakarėliais. Atvirų durų dienomis namuose.
Tuo metu turėjau savo verslą, bet gavau labai viliojantį darbo pasiūlymą, kuriam turėjau atsiduoti šimtu procentų. Taigi, Vilių pasamdžiau direktoriumi tame savo versle, o pati išėjau paskui savo svajonę. Tai buvo viena didžiausių mano klaidų.
– Kada jūsų gyvenime atsirado vaikas?
– Ir toliau dirbau daug, dingo mėnesinės. Iškart susiejau su dideliu tempu, stresu, gyvenimo būdu. Be to, jos man niekada nebuvo reguliarios. Nepagalvojau nieko kito, nėštumas tikrai nebuvo tarp spėlionių, kas čia galėjo nutikti. Vartojau kontraceptines tabletes.
Kiek vėliau pastebėjau, kad aš pati lieknėju, bet krūtinė didėja. Atkreipiau į tai dėmesį. Ji ir skausminga buvo, ir šiaip kartais silpnai jausdavausi. Ir vis tiek dar to su nėštumu nesiejau.
Bet vėliau, net ir pati nežinau kodėl, nusipirkau nėštumo testą. Ir vis tiek netikėdama ir nesitikėdama. Pamenu, kad grįžusi dar cigaretę prisidegiau. Pasidariau tą testą, palikau numetusi, kalbėjau telefonu, derinau reikalus. Po to atėjau prie palikto testo ir pamačiau dvi ypač ryškias juosteles.
– Kokioje stadijoje tuo metu buvo jūsų santykiai?
– Tuo metu aš jau buvau pradėjusi blaivėti. Jau buvau sužinojusi apie narkotikus, apie kazino, tik dar gyvenau tai neigdama. Bet mes jau buvome ties skyrybų riba, vadinkime, bandomajame periode. Tai buvo toks paskutinis pasispardymas.
– Kokia buvo jūsų reakcija į nėštumą?
– Visada galvojau, kad turėsiu daug vaikų, bet įsivaizdavau, kad pati jų negimdysiu. Maniau, kad kai jau būsiu labai subrendusi, įsivaikinsiu juos ir padarysiu gerą darbą.
Viena iš svarbių priežasčių, kodėl skyriausi su buvusiu vyru, ir buvo ta, kad jis jau norėjo vaikų, o man tas jausmas, kad esu pasiruošusi, vis neateidavo. Apie savo pačios kūdikį niekada nesvajojau.
Tai faktas, kad su tokiomis aplinkybėmis aš tikrai neapsidžiaugiau dėl naujienų. Verkiau. Paskambinau tėvams, tie labai apsidžiaugė. Pasirodo, jie galvojo, kad vaikų neturėsiu niekada – nes ir siaubingai liekna, ir besiplėšanti darbuose, jiems taip atrodė.
Pasakiau Viliui, tas irgi apsidžiaugė, atlėkė su didžiausia puokšte gėlių. O aš tik keikiausi. Jaučiausi lyg būčiau penkiolikos, nors man buvo dvidešimt septyneri. Pasaulis slydo iš po kojų.
– Kaip susigyvenote su mintimi?
– Nuvažiavau pasitikrinti pas gydytoją, bet vykdama jau buvau nusiraminusi. Raminausi japoniška filosofija, kad vaikas pats pasirenka šeimą, pas kurią ateiti, taigi, nusprendžiau, kad jis ir pats matė, kas vyksta, bet vis tiek pasirinko pas mane ateiti, nepaisant visos tos mano gyvenimo netvarkos. Vadinasi, aš jam tiesiog duosiu savo ranką ir mes drauge eisime per gyvenimą. O ar aš būsiu viena, ar ne viena, visiškai nesvarbu.
Padarius echoskopiją paaiškėjo, kad nėštumas – daugiau nei keturių mėnesių. Jo tiesiog nesimatė, net ir gimdymo dieną aš buvau lieknutė, pilvukas nedidelis. Kitos moterys gimdykloje nė nesuprato, kad aš viena jų.
– Agne, ar iš dabarties perspektyvos atrodo, kad santykiuose jau iš pradžių buvo daug raudonų vėliavėlių?
– Mūsų santykiai buvo vien raudonos vėliavėlės. Bet aš jas visas ignoravau, viską nustelbė buvimas su žmonėmis.
Galima sakyti, kad aš netgi buvau ne su juo, o su jais. Mūsų santykis buvo labai fainas, bet jis nebuvo apie mus – mes visada buvome su didžiulėmis kompanijomis. Dviese mes būdavome tada, kai mylėdavomės.
Žinojau daug jo praeities faktų, kuriuos galėjau suvesti į tai, kad tai nėra patikimas žmogus. Galėjau pastebėti elgesius, tokius, kaip žandikaulio laužymas, arba trumpus išlėkimus kažkur, keistų dulkelių namuose, vonioje. Buvo daug smulkaus, iš šono nereikšmingo melo tiesiai į akis, kai aš matau, kad jis kažką daro, o jis išvertęs akis meluoja.
Bet aš nekreipiau dėmesio, mano fokusas buvo kitur, o gyvenau aš linksmai.
– Tai buvo rožinių akinių periodas?
– Net nesakyčiau, kad tai buvo rožiniai akiniai. Net iki šios dienos, jei neįjungčiau savo kritinio mąstymo ir savisaugos, galėčiau patikėti tuo, ką jis sako. Tai tokie manipuliaciniai gebėjimai, kuriuos sunku nupasakoti.
Jis prisiskolinęs draugams, artimiesiems – ir prisiskolinęs nesuvokiamas skolas. Tačiau jis kažkaip sugeba padaryti, kad jam skolina ir toliau. Jis gabus įtraukti, nors visada maniau, kad sugebu nuskaityti žmones.
Jis imdavo mano pinigus. Būdavo, jau tą banko kortelę į tualetą nešdavausi, miegodavau su ja, keičiau ne kartą – ir vis tiek sugebėdavo pasiimti. Jis buvo pasiskolinęs mano vardu, yra padirbinėjęs mano parašą. Mano įmonės sąskaita buvo jo ištuštinta.
Vėliau paaiškėjo, kad daug žmonių jo aplinkoje žinojo visus jo nuopuolius, jo problemas, bet jiems patiko matyti mus kartu, mūsų „gražų“ santykį, taigi, jie manęs neįspėjo. Šeima tikėjosi, kad jų vaiką pastatysiu į vėžes. Nepastačiau.
– Ar dar bandėte taisyti santykius? O gal palikote iškart?
– Siūliau jam gydytis kartu. Pabandymai baigėsi tuo, kad pinigai buvo išleidžiami ne terapijose, o kazino.
Buvo momentų, kai mūsų vos gimusiai dukrai negalėdavau nupirkti sauskelnių. Kai jai buvo maždaug mėnesis, likau viena, darbų nestabdžiau, nes buvo garbės ir orumo klausimas atiduoti skolas, pridarytas Viliaus, bet kabojusias ant mano galvos.
Gal dabar ne viską taip daryčiau, tada atrodė, kad privalau labai teisingai pasielgti. Pasirinkau tas skolas nuslėpti net nuo tėvų.
Aš pati valgiau visai nedaug, ačiū dievui, vaikui kažkokiu stebuklingu būdu užteko pieno. Nors net ir tada jis dar sugebėjo mane apvogti.
– Ar tose dramose dalyvavo jo aplinka?
– Jis aplinkinių akyse man buvo pripaišęs ir pogimdyvinę depresiją, ir ko tik ne. Kartais atrodė, kad gal man pačiai vaidenasi. Ačiū dievui, vieną iš incidentų matė jo sesuo, tada galėjau kažkaip įrodyti savo blaivumą.
– Kaip jautėtės po šitiek apgavysčių ir išdavysčių?
– Jaučiausi labai tuščia. Nesupratau – čia tikrai apie mane? Kodėl aš esu tokioje situacijoje? Supratau, kad pati pasirinkau nematyti daugelio dalykų, viduje buvo didžiulis gėdos jausmas. O juk buvau po nesėkmingos santuokos – ir čia dar vieni nesėkmingi santykiai. Niekam nieko nenorėjau sakyti, jaučiausi visiška lūzere. Ir vėl nuvyliau tėvus, ir vėl nepateisinau lūkesčių.
– Kas jums padėjo? Į ką bandėte kibtis?
– Vienišumo jausmą man gydė mano vaikas. Man atrodė, kad kartu žygiuosime per pasaulį, kad abu mokysimės savo pamokas.
– Ar dabar žinote, ką vartojo jūsų vaiko tėvas? Kiek pralošė?
– Vartojo ir metamfetaminą, ir kokainą. Žolė šitame kontekste, ko gero, jau net nebe narkotikas. Alkoholis – jo daug ir įvairaus.
O pralošė jis viską, ką galėjo, visus mano ir mano įmonės pinigus. Bendroje sumoje už tiek buvo galima nusipirkti gerą butą. Žinoma, tada tai buvo lito laikai.
– Ką dabar jam jaučiate?
– Manau, kad jei ne tos jo priklausomybės, mes būtume kartu. Deja, bet jis man visada jautėsi kaip labai savas žmogus. Mes iki šiol bendraujame, nors jis nedalyvauja vaiko gyvenime, o aš pati iš jo niekada nieko neprašiau. Bendrauju su jo šeima.
Tačiau tokio gyvenimo nebenoriu, nors ir jo aplinka iš pradžių nesuprato, kaip galiu viską mesti, palikti, ant manęs netgi pyko. Jis meluoja man iki šios dienos, bet aš į tai pasižiūriu kaip į šou, drebiu jam tiesiai atgal.
– Ar tie santykiai jus kažko pamokė?
– Dabar įvairias manipuliacijas, narkotikų vartojimą pastebiu žmogui vos įkvėpus. Iki tol nežinojau tų visų apsinešimo simptomų, nežinojau, kaip keičiasi kūnas, judesiai. Čia gerokai pagilinau savo žinias.
– Ko labiausiai gaila?
– Kad dukra augo be tėvo. Tikėdavosi, kad tėvelis atvažiuos, nes pažadėjo. To man labai gaila. Bet aš nė karto vaikui apie tėvą blogai nekalbėjau, vaikas negirdėjo mūsų konfliktų.
– Ar jai teko pamatyti, kad tėvas – narkomanas? Ar pavyko nuslėpti?
– Ką dukra tikrai matė, nors aš galvojau, kad tikrai nepamena, nes buvo dar visai maža, aš ją maitinau, tai kai vieną naktį Vilius girtas įsiveržė į namus, norėjo susirinkti kažkokius savo daiktus, bet pradėjo pro langą mėtyti manuosius, darė įvairiausias dramas. Sudaužė vieną paveikslą, pradėjo pjautis venas, kraujas pradėjo trykšti fontanais. Kai dukrai buvo kokie ketveri, ploviau sienas, ir ji man sako: „Štai čia buvo tėvelio kraujas.“ Matyt, tame buvo tiek išgąsčio, tiek viskas buvo stipru, kad atsiminimas įsirėžė net ir tokiam mažam žmogui.
– Atrodo, kad jumyse daug prieštaringų jausmų. Ar sunku jums buvo skirtis su žmogumi, kuris tiek pridarė?
– Man regis, kai garsiai pasakai sprendimą, mintyse išsiskyręs būni jau seniai. Taigi, skirtis sunku nebuvo. Žinoma, verkiau iš širdies. Bet tada nusišluosčiau ašaras ir aplankė lengvumas.
Kita vertus, aš vis dar esu vieniša mama. Turėjau vienus rimtesnius santykius, bet jie irgi nenusisekė. Tačiau nemanau, kad aš jau išsigydžiusi po patirčių su Viliumi. Man į savo gyvenimą vyrą įsileisti net ir dabar labai sunku. Ir nežinau, kiek tai dar užtruks. O mano dukrai jau septyniolika.
Bet aš supratau, kad meluoti sau negalima jokiu būdu. Ir jei yra jausmas ar nuojauta, po tuo tikrai slypi kažkokia priežastis.