– Kokia yra jūsų bendra nuomonė apie skiepus?
– Man atrodo, kad tai yra labai svarbus dalykas, tai yra didžiulis žmonijos pasiekimas. Tiesiog pasidomėjus istorija, tampa aišku, kad žmonės labai daug prisikankino, daug siaubo patyrė ir skiepų atsiradimas apsaugojo mus nuo tolimesnių, tiek fizinių, tiek dvasinių didelių kančių. Aš esu absoliuti skiepų šalininkė ir ačiū tam, kas juos sugalvojo.
– Ar pati skiepijatės?
– Tikrai taip. Kuomet keliaujame, skiepijamės ir papildomais, Lietuvoje gyvenant neaktualiais skiepais, pvz., nuo geltonojo drugio. Bet, pavyzdžiui, nuo gripo nesiskiepijau niekada. Bet tik dėl to, kad niekada juo pati nesergu ir vyras su vaiku neserga ir kasmet niekaip neprisiruošiame, nors manau, kad reikėtų.
– Auginate aštuonerių metų sūnų, kurį skiepijate ne tik valstybės finansuojamais, tačiau ir papildomais, mokamais skiepais (nuo vėjaraupių, meningokoko, erkinio encefalito), tiesa?
– Aš užsikrėčiau vėjaraupiais nuo jaunesnio brolio, kai man buvo 15 metų. Tai buvo viena baisesnių mano patirčių. Aš žinau, ką tai reiškia, pati tą praėjau, tai kaip aš galiu nenorėti apsaugoti savo vaiko nuo to? Niekaip nerandu argumentų, kodėl nereikėtų paskiepyti vaiko nuo vėjaraupių.
Be to, prieš 7 metus, draugų rate, viena šeima neteko vaikučio, šiam susirgus meningokokine infekcija. Viskas vyko žaibiškai, laiko liko tik atsisveikinti. Tu fantazavai, kaip vaikai kartu augs, o čia dėl vieno nepadaryto skiepo įvyko tragedija.
– Ar jūsų sūnui buvo pasireiškęs šalutinis poveikis po vakcinacijos?
– Buvo gal kiek irzlus, bet irgi, sunku suprasti, ar buvo kalti tuo metu dygstantys dantys, ar nuo skiepų. Bet šiaip vaikas net nekarščiavo. Viskas praėjo ramiai.
– Ar teko artimoje aplinkoje susidurti su skiepų priešininkais?
– Taip. Ir labai džiaugiuosi, kad tas žmogus pakeitė nuomonę. Buvau liudininkė šios situacijos, kuomet medikų argumentai ir kalbėjimas pakeitė žmogaus nuomonę apie vakcinas į teigiamą pusę.
– Kaip reaguojate į visas su skiepais susijusias baimes?
– Pirmiausia, manau, svarbu įvardinti, kad tai yra būtent baimės. Bijai to, ko nežinai, todėl svarbu kompetentinga informacija, kalbėjimasis ir švietimas. Kai žmogus pasirenka neskiepyti savo vaiko, nesant tam jokių kontraindikacijų, man tikrai įdomu KODĖL? Apie vakcinas kalbėti aš nevengiu, tačiau susilaikau nuo diskusijų, kurios matau, kad niekur nenuves. Nepritariu ir nepalaikau, kai imama atvirai įžeidinėti tėvus, neskiepijančius vaikų. Tikiu, kad jie tai daro vaikams linkėdami gero, ir tas neapykantos liejimas tik dar labiau atitolina ir kiršina, nes puolamas žmogus ginasi, o ne klauso argumentų.
– Ar kada turėjote dvejonių, baimių susijusių su skiepais?
– Žinoma. Man atrodo, kad pati tema yra tiek jautri, jog negali negirdėti visų kalbų ir istorijų, susijusių su skiepų šalutiniais poveikiais. Bet aš nesu medikė, nesu mokslininkė, tad ką aš galiu, tai tik pasitikėti šios srities specialistais. Aš tikrai būčiau nesąžininga, jeigu nesakyčiau, kad nepagalvojau, kad gal tose kalbose ir yra tiesos, o gal mokslininkai kažko dar nežino, nes mokslas toks dalykas, kad vis tobulėja, išranda kažką vis naujo. Aš ir nemanau, kad skiepai yra kažkoks vitaminų šaltinis. Bet mano atskaitos taškas labai aiškus – net ir abejodama ar bijodama, daryčiau viską, kad mano vaikas nenumirtų ar nesikankintų nuo ligos, nuo kurios yra išrasti skiepai.
– Ar tarp artimųjų kam nors buvo pasireiškęs vienas iš rimtesnių šalutinių poveikių po vakcinacijos?
– Ne.
– Ar iš savo šeimos gydytojos/gydytojo sulaukiate pakankamai informacijos skiepų tema?
– Manau, kad pati sistema yra kiek ydinga. Ateini pas gydytoją į kabinetą ir tu jautiesi kaltas, nes matai, kad žmogus begaliniame strese, nieko nespėja. Aš visada stengiuosi paklausti, dažniausiai nesuprantu, ką man atsako ir tiesiog numoju ranka, nes kažkodėl baisu klausti to paties iš naujo, kai koridoriuje laukia ištisa eilė. Po to grįžęs eini į „google“ ieškoti informacijos, o juk turi sugebėti ją atsirinkti.
– Ką galėtumėte patarti tėvams, kurie dėl visuomenėje skleidžiamos dezinformacijos, sėjamos baimės nežino, kaip elgtis, dvejoja skiepyti savo vaiką ar ne?
– Pirmiausia, ką galėčiau patarti, tai įsiklausyti į save, įsivardinti, kad tai, kas viduje vyksta, galbūt yra baimė. Kad galbūt tu ne kažkokio atsakymo ieškai, nes absoliučios tiesos niekada neturėsime apie nieką. Ir jei atpažįsti baimę, nerimą, jais galima pasidalinti su specialistais, išmanančiais apie skiepus. Reikia įsivertinti, kuo tu remiesi. Ar draugų istorijomis, patirtimis, ar mokslu. Turime pasitikėti žmonėmis, kurie dirba toje srityje, nes man, pavyzdžiui, būtų keista, jeigu neišmanantys mano srities aiškintų, ką aktorius turi daryti scenoje.