– Ruošėtės tėvystei?
– Tapti tėvais mes nusprendėme po 9 metų buvimo kartu, neskubėjome. Gerai žinojome, kad vaikus auginti sunku, bet negalvojau, kad taip sunku net esant geriems santykiams šeimoje. Manau, kad mūsų moderniame vakarietiškame pasaulyje labai daug procesų vyksta neharmoningai, nesuderinamai su žmogaus prigimtimi.
Pradedant vaikų atskyrimu nuo tėvų (nes jiems reikia dirbti), baigiant senų žmonių izoliacija. O kur dar žmogui tenkantis nuolatinis informacijos srautas. Manęs ilgą laiką nepaleido jausmas, kad kažkas ne taip, kad neturėtų būti taip sunku auginti vaikus, ir daug atsakymų radau knygose (Dr. G. Neufield, Dr. Laura Markham, J. Holt, Naomi Standen). Auginant vaikus reikia sąmoningai ugdyti ryšį ir saugoti vaikų – tėvų santykį. Mane, kaip mokslininkų dukrą, labai drąsina, kad visa prieraišioji tėvystė yra pagrįsta moksliniais tyrimais, ne tik širdimi.
– Milda, dabar vis daugiau mamų susižavi prieraišiosios tėvystės principais – ilgai žindyti kūdikį, miegoti kartu, nešioti vaiką nešioklėse, o ne vežimėliuose. Jums tai artima?
– Aš ne prijaučiu, o esu visomis keturiomis už prieraišiąją tėvystę. Aktyviai domėtis tuo pradėjau, kai pirmagimiui Pauliui suėjo metukai. Tai buvo kaip gurkšnis šviežio oro.
– O kaip jūsų motinystė atrodė iki tol? Kokios pirmosios patirtys?
– Vyresnėlio gimdymas buvo gana sunkus ir kurį laiką aš jaučiau pareigą juo rūpintis, tačiau ne meilę. Viskas „atšilo”, kai aš vieną popietę pasnaudžiau jį pasiguldžiusi šalia, ir pajutau, kad čia tikrai tas pats leliukas, kuris dar prieš 3 savaites spardėsi mano pilve.
– Žodžiu, pajutote artimo fizinio kontakto realią naudą?
– Taip. Dar gi 6 mėnesių Pauliukui prasidėjo egzema (atopinis dermatitas) ir nebeliko kito būdo pamiegoti naktį, kaip tik su mumis. Ir man iki šiol gaila tų pirmų 6 mėnesių, kai jis tik paryčiais būdavo perkeliamas pas mus. Antrojo besilaukdama žinojau, kad žindysiu mažiausiai iki dvejų, nešiosiu ir klausysiu tik savo širdies ir draugų, kurie pritaria mano idėjoms.
– Jungtinėje Karalystėje, kur jūs gyvenate, vaikai į mokyklėlę dažnai pradeda eiti trejų. Kaip jūs apsisprendėte nevesti jų į jokias ugdymo įstaigas?
– Daug kas aplinkoje skeptiškai žiūri į mano sprendimą mokyti vaikus namuose. Tačiau turiu daug draugų, kurie vadovaujasi prieraišiosios tėvystės principais ir dalis jų yra nusprendę vaikus mokyti namie. Man paskutinis „stumtelėjimas” link apsisprendimo mokytis namuose buvo kraustymasis per 4 grafystes dėl pokyčių vyro darbe, ir mes nusižiūrėję mielą namuką pakeitėme gyvenamąją vietą.
Svajokliui intravertui dičkiui būtų buvę per daug streso – naujas namas, naujas miestukas, nauja mokykla, kur reikėtų nešioti uniformą (aš prieš uniformas mokyklose). Ir vaikui būtų kalama, kuo domėtis.
Idealiu atveju aš būčiau savo vaikus leidusi į Valdorfo mokyklą. Netoli yra privati tokia mokykla ir aš rimtai svarstau galimybę ateityje leisti juos ten – reikėtų pasispausti, bet ko nepadarysi dėl vaikų. Manau, tai geresnė gyvenimo pradžia nei pergrūstose bendrojo lavinimo mokyklose.
– Kaip pavyksta suderinti darbus ir vaikų auginimą?
– Apatinių drabužių ir korsetų dizainere dirbu iš namų. Dar savaitgaliais ir vakarais (t.y. 2-3 vakarus ir po ilgą rytinę arba vakarinę pamainą savaitgaliais) dirbu lankančia slauge, daugiausiai lankau senukus. Nors esu gavusi kritikos, kam ėjau į tokį neprestižinį darbą.
– Bet turėtų būti taip sunku visą dieną užimti vaikus.
– Aš nemanau, kad man daug lengviau ar daug sunkiau nei kitiems tėvams, auginantiems panašaus amžiaus vaikus.
Kasryt keltis, rengti, skubinti, kad laiku spėtų iki skambučio. Tada visą dieną surikiuoti pagal pasiėmimo laiką – košmaras, koks suvaržymas.
Aš dirbau laisvai samdoma dizainere. 90 procentų laiko dirbau iš studijos savo namuose – taip, aš esu pripratusi prie terminų, bet ne kasdienės valandinės rutinos. Vien žodis “rutina” man sukelia norą maištauti.
– O vaikams nenusibosta namuose? Jiems netrūksta bendravimo su bendraamžiais?
– Beveik visi prikiša „socializacijos trūkumą” vaikui neinant į mokyklą. Tačiau mokykla nėra optimali besivystančio vaiko socializacija – ji labiau primena socializaciją kalėjime – vaikas neturi pasirinkimo, su kuo bendrauti, turi prašyti leidimo patenkinti gamtinius poreikius. Didžiąją laiko dalį jie praleidžia „dėžutėje” su grynai to paties amžiaus vaikais – ir taip yra beveik neįmanoma užkirsti kelio patyčioms.
Man patinka mūsų reguliarios kelionės pėstute ar dviračiais į miesto centrą – berniukai šnekasi su padavėjomis ar virėju mūsų pamėgtoje kavinukėje, užkalbina senukus autobuse, čiauška su pardavėjais turguje.
Mes lankome vaikus mokančių namuose šeimų savaitinius susibūrimus. Jie ten laksto ir bendrauja su 0-14 metų vaikais – taip, keturiolikmetis tikriausiai labai nesidomės šalia esančiu trimečiu, bet sustabdys nuo pavojingo veiksmo arba pakels parklupusį ir pašauks tėvus.
3,5 metų Lukas labai noriai vedžioja formas, kilpeles, sujunginėja taškus pratybose. O vyresnėlis visai kito tipo vaikas. Ir kiek aplankiau pradinių mokyklų, manęs netenkino tai, kad vaikas tiesiog privalės daryti tai, kas pasakyta.
– Tai jūsų vaikai, taip sakant, ugdosi vedini smalsumo ir pažinimo džiaugsmo, o ne taisyklių?
– Dienomis mes lankome muziejus – einame žaisti ir piešti ten – noriu vaikams perduoti savo meilę knygoms, istorijai ir menui – bet iš pradžių tiesiog parodyti, kad tai yra rami aplinka, kur galima pailsėti nuo šurmulio.
Man smagu matyti, kad Paulius mokosi savu greičiu, aš neleidau į mokyklą dar ir dėl to, kad jis nebūtų priverstas išmokti skaityti ir rašyti per prievartą – tai atimtų atradimo džiaugsmą. Jis dabar vis bando išsiaiškinti, kiek pėdų ir kiek centimetrų yra jo ūgis. Sako man: mama, nulis yra išnykstantis skaičius, bet kuo daugiau nulių, tuo skaičius didesnis! Mama, 11km/h yra daugiau nei 5km/h? Manau, kaip penkiamečiui – tai neblogas atradimas, nemokant specialiai.
– Kokių replikų sulaukiate iš aplinkinių dėl savo pasirinkimų?
– Kai aš paminiu, kad mes propaguojame mokymą namuose, tai daug kas susiraukia ir klausia: „O į paruošiamąją nors leidote?!” Tiek Lietuvoje, tiek UK prieraišiąją tėvystę propaguojantys tėvai laikomi kažkokiais hipiais. Manau, kad kartais žmonės mūsų pasirinkimą vaikus auginti kitaip priima kaip kritiką jų pasirinktam atžalų auklėjimui, o man nuoširdžiai norisi daugiau ramių ir pagarbių diskusijų, nes mums visiems svarbūs mūsų vaikai.