Namai prie Nevėžio
Karantinas daugeliui tapo nelengvu išbandymu, tačiau Tamošiūnų šeimai tai buvo tramplinas į visai naują gyvenimo etapą. Kaip pasakojo Karolina, sutuoktinis visuomet svajojo grįžti į gimtinę, bet ji nė nesvarstė tokios galimybės. Per dešimtmetį jų šeima Anglijoje jau buvo įleidusi šaknis, susikūrusi tvirtą pagrindą po kojomis.
Interjero ir architektūros studijas baigusi Karolina dirbo dėstytoja universitete, o Darius turėjo savo statybos ir architektūros verslą. „Anglijoje turėjome susikūrę patogų gyvenimą: puikius darbus, namus, draugus, bet karantinas kažkaip apvertė viską aukštyn kojomis. Nors vyras svajojo grįžti į Lietuvą, aš visada sakydavau „ne“. Anglijoje gyventi man patiko“, – pasakoja K. Tamošiūnienė.
Tačiau abu jie turėjo bendrą svajonę – pasistatyti namus prie ežero ar upės. Kartą Darius aptiko, kad Panevėžio rajone, Vyčių kaime, pardavinėjami sklypai prie pat Nevėžio pakrantės. Nieko nelaukę juos įsigijo. Netrukus čia pradėjo kilti ir šeimos namai. O kai yra namai, tuščių juk nelaikysi.
„Per karantiną universitete galėjau dirbti nuotoliu, pakako vos kartą per mėnesį atvykti į darbą. Pagalvojome, o kodėl nepabandžius gyventi Lietuvoje? Bet man reikėjo pereinamojo laikotarpio, palikti gyvenimą Anglijoje buvo labai sunku. Ten mes jau buvome įsitvirtinę, žinomi savo srityje, o čia, Lietuvoje, reikėjo viską ir vėl pradėti nuo nulio. Bet surizikavome“, – pasakoja Karolina.
Atvežė egzotikos
K. Tamošiūnienė, mačiusi, kiek daug mama atiduoda savęs puoselėdama kolektyvinį sodą, sau sakė niekada į žemę nekišianti rankų. Tačiau kai galva perkaito žiūrint į kompiuterio ekraną, pagalvojo, kad gal būtų visai neblogai ją pakapstyti.
Iš Anglijos parvykusi į Panevėžį, šeima jau tvirtai žinojo, kuo užsiims. K. Tamošiūnienė, daug metų dirbusi interjero ir architektūros srityje, sumanė lietuviams atskleisti bonsų medelių grožį. Tai Japonijoje gimęs ir gilias tradicijas turintis medelių auginimo ir puoselėjimo menas.
Kaip pasakojo Karolina, bonsai yra architektūriniai augalai, galintys papuošti bet kokią erdvę. Kiekvienas gali pabandyti medelius formuotis pagal savo skonį ir estetikos suvokimą. Tik rezultato reikės laukti ne vienerius metus. O skubančioje visuomenėje niekas laukti nebenori. Todėl Tamošiūnai iš Vokietijos atsiveža paūgėjusius, nuo 26 metų, medelius. Karolina tikina, kad visi bonsai puikiai tinkami auginti lietuviško klimato sąlygomis.
„Būna, žmonės nustemba, kiek medis gali kainuoti. Bet jeigu paskaičiuotume, kiek metų prie jo žmonės dirbo, suma nėra tokia didelė“, – pasakojo pašnekovė.
Karolina sako, kad iš pradžių būta nerimo, ar turės klientų. Juolab kad vos pradėjus naują etapą, Europą supurtė karas Ukrainoje, ir apskritai kuriam laikui sustojo daugelis verslų. „Vienu metu labai daug nepalankių aplinkybių susidėjo. Svarstėme, ar tikrai dabar laikas imtis verslo. Bet tinkamo laiko juk niekada nebus – pagalvojome, kad arba dabar, arba niekada. Mano pačios nuostabai, startas buvo išties sėkmingas. Kai važiuoju pati prižiūrėti ir formuoti parduotų medelių, kaskart stebiuosi, kaip lietuviai myli sodus ir kaip juos puoselėja“, – pasakoja K. Tamošiūnienė.
Medelių verslas sezoninis, tad Tamošiūnai nusprendė įgyvendinti ir dar vieną svajonę – įkurti jaukią vietą, kur būtų galima rasti įdomesnių detalių namams. Apie tai Karolina svajojo dar gyvendama Anglijoje, tačiau reikėjo nemažų investicijų.
Pasak buvusios emigrantės, būtų reikėję labai daug dirbti, kad galėtų bent susimokėti už parduotuvėlės nuomą. O dabar ją pasistatė nuosavame sklype kaime.
Dveji metai be atostogų
Vos per dvejus metus šeima naujuose namuose savo rankomis sukūrė nuostabią grožio oazę, kuri šiuo metu virtusi tikra Kalėdų rezidencija. Kiekvieną čia pasitinka ir šių namų talismanas – australų aviganis Vasia, stebinantis ne tik meilumu, bet ir skirtingų spalvų akimis. Kartais užsuka ir katinas Ramzis, bet tik tuomet, kai pats nori.
„Vis galvodavau, kaip reikėtų apibūdinti mūsų veiklą, nes darome daug ir labai skirtingų dalykų. Kai kurie mus bando pritraukti prie floristų, kiti – prie dekoratorių, bet, pavyzdžiui, floristikoje yra tam tikros taisyklės, o mes kuriame be jokių taisyklių, tiesiog iš vidinio pajautimo, iš širdies“, – svarsto K. Tamošiūnienė.
Paklausus, kaip jie save pristatytų, kai šiltuoju metų sezonu dažniau būna sodininkais, o atvėsus orams – interjero dekoratoriais, Karolina šypsosi, kad pirmiausia jie – kūrėjai.
Nors iš pažiūros šeimos verslas atrodo kiek romantiškas ar net egzotiškas, Tamošiūnai prisipažįsta: už viso šio grožio slypi labai daug ir sunkaus darbo, kurį dažnai tenka atlikti ekstremaliomis sąlygomis. Bonsai sveria nuo 250 kilogramų, o kartais ir visą toną. O juk visa komanda – tik abu sutuoktiniai, dar kartais į pagalbą atskuba Karolinos mama.
„Kai turi savo verslą, nebeskaičiuoji nei darbo valandų, nei jėgų, net pinigų – ką uždirbame, viską į jį investuojame. Per dvejus metus net neturėjome atostogų. Bet suprantame, kad kitaip ir nebus“, – kalbėjo K. Tamošiūnienė.
Ultimatumas vyrui
Nors Tamošiūnai jau dvejus metus gyvenimą kuria Panevėžio pašonėje, saitų su Anglija visiškai nenutraukė. Darius ten dar turi savo verslą ir retkarčiais nuskrenda pasižiūrėti, kaip sekasi jo darbuotojams vystyti projektus. Nors sutuoktiniai neatmeta galimybės, kad gyvenimo vėjai gali pasiūlyti ir kitų krypčių, bet dabar džiaugiasi sugrįžę į gimtinę. Tiesa, Darius iš jos niekada ir nenorėjo išvykti, tačiau juokiasi neturėjęs kito pasirinkimo: Karolinai nusprendus mokytis Anglijoje, patraukė paskui mylimąją.
„Buvau užsispyrusi mokytis tik Didžiojoje Britanijoje ir niekur kitur. Maniau, kad tik ten mano karjeros kelias bus rožėmis klotas. Labai patiko ir pačių studijų kryptis. Tais metais buvo siūlomos dvigubos – interjero architektūros ir dizaino studijos. Man tai atrodė ohoho. Pasakiau – aš važiuoju. Buvo savotiškas ultimatumas vyrui. Bet pas mus visuomet taip, jeigu jau nusprendžiame ką daryti, imamės maksimumo“, – šypsosi Karolina.
Visgi ilgainiui keičiasi prioritetai. Tamošiūnų šeimoje didysis lūžis atėjo gimus dukrai.
Savo burbule
Karolina pasakoja, kad nors iš dešimties emigracijos metų septynerius pragyveno Didžiosios Britanijos sostinėje Londone, tačiau miesto privalumų neišnaudodavo. Jiems daug mieliau išeiti pasivaikščioti miško takeliais nei miesto gatvėmis. Kita vertus, svarsto sutuoktiniai, o kur rasti nuostabesnę vietą nei ta, kur dabar įsikūrę – gamtos glėbyje, kai Panevėžys pasiekiamas ranka.
Ir jų šešiametė dukrytė labai greitai adaptavosi lietuviškame kaime. Kadangi emigrantų šeimoje buvo griežta taisyklė namuose kalbėti tik lietuviškai, sugrįžus mergaitei nebuvo jokio kalbos barjero.
„Mums labai smagu ir Vyčių kaimo laukuose. Kaip aš sakau, gyvename ne Vyčių kaime, o savo burbule, kuris gali būti bet kuriame pasaulio krašte. Svarbiausia – nebijoti keistis, bandyti, klysti, juk tik iš savo klaidų ir patirčių mokomės. O kartais tereikia pasižiūrėti atgal ir įvertinti nueitą kelią“, – mano K. Tamošiūnienė.
Stulbinamas atkaklumas
Vienintelio dalyko, kurio Karolina ilgisi iš emigracijos metų, – laiko sau ir šeimai. Anksčiau turėjo tradiciją savaitgaliais pasidaryti jaukias šeimyniškas vakarienes, bet dabar tam tiesiog nebelieka laiko.
„Dar gerai, kad kartu dirbame, nes kitaip visai nesimatytume. Betgi negali visko turėti vienu metu. O gal ir nuo žmogaus būdo priklauso, esu tokia, kuri negali praeiti pro išdygusią piktžolę ar nenušluotą takelį“, – svarsto Karolina.
Anot jos, po ilgokų emigracijos metų sugrįžus į Lietuvą kiek sudėtingiau priprasti prie kitokio žmonių mentaliteto. Karolinos teigimu, Anglijoje daugiau vieni kitiems padeda, palaiko, geba pasidžiaugti kito sėkme, o Lietuvoje vis dar labai daug pavydo.
K. Tamošiūnienė įsitikinusi: visi žmonės yra kūrybingi ir kupini idėjų, bet tik keli procentai ryžtasi jas įgyvendinti. Dauguma bijo pradėti ar pradėję greitai meta. „Labai svarbu gebėti išlaukti ir pakentėti. Niekada niekas greitai nevyksta. Mano vyras gal kiek greičiau nuleidžia rankas, bet aš taip lengvai pasiduoti nelinkusi. Pamenu, iškasėme baseiną, pradėjome klijuot jį akmenimis ir net nepabaigus dalį jo nuplovė liūtis. Darius net negalėjo žiūrėti, bet mudvi su mama ir vėl akmenuką po akmens klijavome iš naujo – iš viso 23 tonas akmenų. Kai tiek daug darbo buvo sudėta, negali mesti. Taip ir su mūsų apsisprendimu iš emigracijos grįžti į Lietuvą – nėrėme į nežinomybę, bet tikiu, kad tai buvo geras sprendimas“, – neabejoja K. Tamošiūnienė.