Deja, jos bandymas čia apsigyventi apkarto ne tik jai, bet ir moters sūnui. Nors berniukas iš Neringos išsivežė ir gero – pamilo žvejybą, būriavimą, meditaciją, klausant bangų, Goda pasakoja, kad patirtas mobingas ir patyčios paliko randą jų abiejų širdyse, ir pažeria iš tiesų bauginančių istorijų.
– Papasakokite, kaip atsidūrėte Nidoje. Turėjote romantišką svajonę ten gyventi?
– Nors pati lig tol turėjau tik gyvenimo patirtis didesniuose miestuose Europoje, nuo mažumės jaučiau, kad ateis laikas, kai norėsis patirti gyvenimą Lietuvoje, mažesniame miestelyje. Tik niekada neįsivaizdavau, kad tai bus Neringa.
– Ką jums Nida reiškė prieš ten atsikraustant?
– Vaikystėje Nidoje su šeima praleisdavome vasaras. Kadangi mano tėveliai – geologai, senais laikais, iki privatizavimo, Nidoje gyvavo geologų namai „Geologas“. Manau, visa mūsų giminė apie Neringą, ypač Nidą, turi daug nuostabių atsiminimų.
Prieš dešimtmetį, gimus sūnui, atgaivinau šią tradiciją – vasaras leisti su šeima, taip pat tėvais, Neringos pajūryje. Ilgainiui tai tapo kampeliu žemėje, kur atsitraukdavau pailsėti nuo rutinos, gyvenimo iššūkių.
Tikiu, visi sutiks, kad gamta Neringos pusiasalyje yra ypatinga ir unikali. Dažnas atvyksta ten pajusti dviejų vandenų galią, apsivalyti nuo žemiškų rūpesčių ir minčių ar tiesiog sveikatintis pušynuose.
Tačiau šį kartą mane atvedė ne meilė jūrai, o žmogui. Tai buvo gana spontaniška, bet gili meilė, kai daug nemąstai apie gyvenimo aplinkybes, tik apie tai, kaip būti kartu.
Taip prieš kelerius metus, po pirmojo karantino, praleisto Nidoje, grįžusi į Vilnių supratau, kad neturiu pasirinkimo, nes jausmas buvo stipresnis už racionalų protą. Ir išvykau visai vasarai į Neringą.
Praktiškai nebuvo viskas taip paprasta. Turėjau atsisakyti darbo pasiūlymų sostinėje, pradėtos kurti spa erdvės. Nors Neringoje mane pažįsta labiau kaip masažų specialistę, tai yra mano pirmoji specialybė ir labiau hobis. Esu baigusi vieną geriausių universitetų Skandinavijoje ir šiuo metu dirbu su verslo teisės administravimu ten.
Pradžia buvo idiliška. Greit radome mums tinkamus namus, atsivežiau savo tuo metu aštuonmetį sūnų. Suorganizavome puikų gimtadienį, sukvietę naują klasę susipažinti. Buvo daug laisvės kurti, imtis naujų veiklų, saulėlydžiai, žvaigždžių stebėjimas. Vyras suteikė nemažai galimybių auginti savo meilę masažams bei kūno ir emocijų praktikoms, kurias vedu. O mintis, kad vaikas augs gamtos apsuptyje, mokysis mažoje klasėje, meno mokykloje, kadangi yra labai artistiškas ir muzikalus, ir buriuos, žavėjo taip, kad į realybę net nereagavau. Gyvenau savo susikurtame burbule. Svajojome, kaip kažkada mūsų vaikai mins samanas.
– Ar prieš atsikraustant į svajonių kampelį gavote įspėjimų apie galimus sunkumus?
– Nors daugelis Neringą vadina svajonių kampeliu, aš neturėjau tokios svajonės. Ją, kaip namus, pamilau žmogaus, su kuriuo gyvenau, akimis. Išties buvo labai sunku konkuruoti su jo meile Neringos kraštui.
Visą pradžią jis mane saugojo, gal kiek perdėtai, nuo žmonių, pažinčių ir savo darbų. O aš neįvertinau, kad esu mažoje uždaroje bendruomenėje, ir turėčiau imtis daugiau iniciatyvos pati.
Miestuose natūraliai visi paskęsta veiksme ir daug kas vyksta automatiškai. Mokyklos, vaikų draugystės, kaimynystės.
Nuogirdas apie vietinius, sunkiai prisileidžiančius naujus gyventojus, praleisdavau pro ausis ir koncentravausi į savo darbus, šeimą. Kadangi dirbau nuotoliu, o ne vietinį darbą, nelikdavo ir daug laiko socializuotis.
Vėliau atėjo kitas karantinas ir pirmoji žiema pustuštėje Neringoje. Ketinantiems leistis į avantiūrą pagyventi ne sezono metu, linkiu turėti pačiūžas ir viską, kuo galima išnaudoti snieguotą ir apšalusią Neringą.
Taip sutikome ir pirmąsias Kalėdas pajūryje. Gyvenome tiek Juodkrantėje, tiek Nidoje. Nenorėčiau lyginti, nes ir ten, ir ten sutikau nuostabių žmonių, su kuriais iki šiol palaikau ryšį. O abu miesteliai per porą metų ir gerokai pakito.
– Kada prasidėjo nemalonumai? Nuo ko jie prasidėjo? Kažkam užkliuvote?
– Mano idealizavimas pradėjo blėsti stebint, kaip žmonės elgiasi pandemijos metu. O labiausiai – matant, kaip keičiasi sūnaus elgesys, žodynas.
Po uždarymų vaikams grįžus į mokyklas, atsirado patyčių. Žinoma, vaikui, kuris augo laisvoje visuomenėje ir šeimoje, kurioje buvo leidžiama išreikšti save, nors ir su supermeno kostiumu vaikštant, kilo daug nesklandumų rasti savo vietą tarp vaikų. Reikėjo integruotis ir net kartais prisiimti blogiuko vaidmenį.
Sūnus labai džiaugėsi mokytoja, kuri negailėdavo savo asmeninio laiko jam padėti moksluose, to jam reikėjo, kadangi jis yra dvikalbis ir turi disleksiją. Vėliau stebėjau, kaip aukštesnes pareigas einančios mamos surinkusios parašus paliko ją be darbo, užuot bendradarbiavusios ar bendrai taisiusios mokymo situaciją.
Turiu tetą, dirbančią kito miestelio savivaldybėje, tad tokių istorijų prisiklausydavau augdama. Nors man tai, kad Lietuvoje egzistuoja susidorojimai su žmonėmis, atrodydavo lyg iš fantastikos filmo. Gal dėl įgimto teisingumo jausmo dalinuosi savo patirtimi ir viliuosi, kad žmonės Lietuvoje vis rečiau tylės patirdami neteisybę.
– Kaip atrodė jūsų patiriamos patyčios ir mobingas? Papasakokite nors keletą istorijų.
– Kitais mokslo metais, tik padrąsinta mokyklos direktoriaus, grįžau su mintimi, kad sūnus baigtų pradinę mokyklą ten. Tiesa, tąsyk grįžau viena, nes atsiradus iššūkiams, mano partneris pasirinko lengvesnius kelius ir santykius.
Tuomet ir prasidėjo smagumai. Po savaitės vaikas grįžęs namo krito ir verkė, kad geriau numirs nei grįš atgal i mokyklą. Prasidėjo atviros patyčios tiek lauke, tiek pamokose. Tai padarė didelę įtaką mokymuisi.
Pykčiai tarp vaikų augo, darbo metu nesibaigė žinutės iš mokyklos, o situacijos sprendimų – jokių. Keistai atrodė vienos savivaldybėje dirbančios mamos kvietimas nakvoti pas jų sūnų, bendraklasį, o kitą dieną pateikti keturi tėvų pasirašyti prašymai, jog mano sūnus privalo būti pašalintas iš klasės. Tam nebuvo priežasties ir tai, žinoma, įstatymiškai neįmanoma.
Iš vieno iš tėvų sužinojau, kad vyksta baisus mobingas tarp pedagogų. Darbuotojai nuteikia tėvus su manimi ir sūnumi nebendrauti, dėl to tėvai nuteikia savo vaikus, atsiranda draugų atstūmimas, patyčios, vaikas gindamasis agresyvėja ir užsisuka ratas.
Tuomet atsibudau iš sapno. Iš savimi pasitikinčio vaiko, drąsaus ir ryškaus, beliko pyktis ir emocinis valgymas.
Klausite, kodėl? Kažkam užkliuvau? Versijų turiu daug, bet vietiniai sakydavo, kad keliu konkurenciją darbams, o tiesa lai lieka jiems, kad ir kokia ji.
– Ką darėte? Kaip priešinotės?
– Rudeniui baigiantis sulaukiau kvietimų į susirinkimus mokykloje. Visose situacijose, įvykusiose tarp vaikų, būdavau kviečiama tik aš. Kitos pusės tėvai nedalyvaudavo. Tąsyk buvo pasiūlyta „jau gal vykti į Vilnių“. Pavaduotoja pasisakė, kad kitu atveju, jeigu aš, mama, nesiimsiu veiksmų, kreipsis į vaikų teises. Paklausus, su kokia priežastimi, atsakė: „Jūsų vaikas dažnai vaikšto prie marių vienas, yra neprižiūrimas.“
Kaip sistemoje tuo piktnaudžiaujama šiais laikais, manau, nėra paslaptis. Vaikų teisių tyrimo uždarymu pasirūpino mano advokatė, nors jie niekada nė neatvyko. O vienai Neringoje dirbančiai socialinei darbuotojai pasisakius, kad šeima nėra rizikos atvejis ir nereikia tęsti jų stebėjimo, ji jau kitą dieną buvo pakeista kitu darbuotoju.
Neiškentusi absurdo susisiekiau su Klaipėdos Švietimo skyriumi, kurie mano nuostabai papasakojo, kad tai nėra pirmas atvejis. Ir jeigu jau Neringoje kažkas užsisėdo, tai eis iki galo, kol išvyksiu.
Vyko daug beprasmių susitikimų, bet tai nebuvo pagalba, tik energijos eikvojimas. Situacija nesikeitė nei mokslų atžvilgiu, nei patyčių, nei bendravimo. Mamos nusijuokdavo man į veidą praeidamos miestelyje, o prašant įsileisti specialistus iš šalies, mokykla tik ignoruodavo, net jeigu savivaldybė patvirtindavo finansavimą. Pavardžių viešinti pasakojant, žinoma, negaliu, bet kas yra Lietuvoje ar svetur patyrę institucinį smurtą, žino, kaip jie tikslingai veikia, kol palūžti.
Tik aš nepalūžau, nors buvo be galo sunku vienai viską tverti krašte, kur tokią akimirką negali niekuo pasitikėti, o turi ir dirbti atsakingą darbą, ir būti mama. O kas mane pažįsta, tikiu, nedrįstų manęs vadinti prasta mama.
Visą laikotarpį, suvokdamas situaciją, mane ir sūnų palaikė puikus psichologas Klaipėdoje. Naudojantis tuomete vaiko emocine būkle, mokyklos buvome siunčiami pas psichiatrus, kurie išsiųsdavo atgal nesuprasdami, kodėl atsiųstas sveikas vaikas. O galiausiai teko gultis į Raidos centrą, kur buvo atmestos visos įmanomos diagnozės, tam, kad būtų gautos dokumentuotos išvados.
Visą laikotarpį palaikiau ryšį su Švietimo ministerija ir mokslo metų pabaigoje, eskaluojantis situacijoms, į tėvų susirinkimą atvyko ir dvi Švietimo skyriaus atstovės iš Klaipėdos. Atvykusios mamos, kurios užsiėmė skundais ir mobingu, susėdo lanku prieš mane, o aš su atstovėmis prieš. Buvo labai teatrališka. Kaip ir visi susirinkimai, šis buvo pradėtas direktoriaus klausimu „ar niekas neįrašinėja?“, kas nustebino atstoves, bet man tai jau buvo įprasta rutina, juk tokių klausimų natūralu klausti mokyklos tėvų susirinkime. Ar girdėti iš vaiko, kaip jam prisakyta net mamai nepasakoti nieko, kas vyksta mokykloje. Ar auklėtojai leistina man atsakyti žinutes tik su direktoriaus žinia. Vėliau viskas rimo, nors sprendimą jau buvau senai priėmusi – vaiką sugrąžinti mokytis į saugią erdvę.
Likome iki metų galo. Mano žiniomis, mokyklos darbuotojai buvo siųsti vertinti kompetenciją ir mokymams, kas, tikiu, jiems ateityje bus tik į naudą. O miestelyje atsirado nevietinis psichologas, teikiantis žmonėms pagalbą. Ir patyčių tema drąsiau kalbama.
Advokatė labai palaikė galimybę pradėti tolimesnį tyrimą, nes moralinės žalos būta ir yra nemažai. Bet aš priėmiau sprendimą energiją skirti naujoms, geresnėms gyvenimo patirtims.
– Ar pažįstate daugiau žmonių, kurie patyrė tai, ką jūs?
– Tai, kuo pasidalinau, yra tik dalis visko, kas vyko per labai trumpą laikotarpį. Buvo tikrai intensyvu. Patyčios vyksta visur, pradedant sporto užsiėmimais, kitų vaikų rūbų karpymu, baigiant grupiniu mobingų.
Viešinant situacijas socialinėje medijoje sulaukiau bent dvidešimties laiškų su skaudžiais tėvų išgyvenimais. Žmonės dalijosi savo skaudžiais prisiminimais ir išlikusiomis nuoskaudomis po patirtų patyčių. Nereta rašė: vežk savo vaiką iš čia, kol visai nesutraumavo. Viešai patirtimis pasidalijo ir kadaise Kuršių nerijos Nacionalinio parko direktorės pareigas ėjusios moters šeima, kaip iš neapykantos jiems prie durų statydavo laidotuvių vainikus.
– Pabandėte gyvenimą lietuviškame svajonių kampelyje. Išvykote. Kaip jautėtės? Koks jūsų santykis su tomis vietomis dabar?
– Žinau, kad tais metais išvyko ne viena jauna šeima, turiu vilties, kad tai bus signalas pokyčiams, nes vaikų ir gyvenančių ne tik sezono metu, mažėja. Išvykus po ilgai jaustos įtampos būta pasekmių, bet tai praeitis.
Jaučiuosi stipri ir drąsi, žinau, kad mano drąsa kalbėti viešai ir atvirumas kartais trikdo kitus, nes mes, lietuviai, vis dar įpratę prisitaikyti prie situacijų. Ir tai nėra krašto juodinimas, tik realybė, kuri nutylima.
Ir toliau vystau savo mylimą veiklą, sūnus pakeitė mokyklą, labiau vertina tai, ką dabar turi, ir atrastas naujas pagarbias draugystes. Labai juo didžiuojuosi, tiesa, gaila, kad ši patirtis jam paliko stiprų įspaudą ir suformavo nekokią nuomonę apie Lietuvą, bet aš gebėsiu parodyti ir gražią pusę.
Neringoje vis dar praleidžiu nemažai laiko. Vasaromis ir sūnus buriuoti atvyksta, o aš dirbdama susikūriau nuostabių moterų ratą. Tiek vietinių, tiek vasarojančių.
Ši vasara praėjo ramiai, tik kartą grįžęs namo sūnus pasakojo, kad vienos mergaitės mama perduoda, kad „greičiau tu ir tavo mama numirtumėte“. Skamba labai baisiai, o mes jau net nereaguojame.
Daug kalbamės apie žmonių pasirinkimus, skirtingus mentalitetus ir mūsų atsakomybę už mūsų reakcijas į tai. Tad niekada neleidau, kad ši patirtis užgožtų gražias patirtis Neringoje ar meilę jai. Sakykime, kad mes abu tame labai paaugome.
Na, o žmonėms, ketinantiems pasiduoti tokiai meilei ir patirtims šiame krašte, noriu pasakyti: apsišarvuokite kantrybe bent porai metų. Uždarose bendruomenėse užtrunka rasti žmones-perliukus, o jų čia yra. Nebijokite likti nesuprasti ar griauti nusistovėjusias normas, svarbu, kad galutinis rezultatas būtų teigiamas visiems.