„Ką tik grįžome iš LGBTQ+ eitynių, kuriose dalyvavo įvairūs miesto verslai. Jaučiu neapsakomą pasididžiavimą savo vaiku ir visa LGTBQ bendruomene. Eitynių metu riedėjo džiaugsmo ašaros, matant, kiek daug žmonių susirinko išreikšti paramą ir palaikymą. Mano artimoje aplinkoje yra žmonių, sakančių, kad „kam čia reklamuotis su tomis vėliavėlėmis“. Man LGBTQ+ eitynės yra dar viena galimybė žmonėms susiburti ir pagerbti tuos, kurie išdrįso kovoti už savo laisvę ir lygybę. O kartu prisiminti tuos, kurie prarado savo gyvybę per neapykantos nusikaltimus, emocinės sveikatos problemas ir pan. Visų LGBTQ+ renginių pagrindinis tikslas yra atkreipti valdžios ir visuomenės dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria LGBTQ+ bendruomenė ir jas spręsti“, – pasakoja būtent dėl tolerancijos stokos Lietuvą į Kaliforniją iškeitusi moteris.
– Papasakokite apie savo šeimą. Koks jūsų socialinis kontekstas?
– Mūsų šeima atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas prieš maždaug 10 metų. Pagrindinis motyvas išvykti buvo noras auginti vaikus tolerantiškoje aplinkoje.
Nors tuo metu mažai ką patys žinojome apie LGBTQ+ bendruomenę, bet daug keliavome darbo bei atostogų tikslais ir vis labiau rėžė ausį Lietuvoje gyvenančių žmonių rasistiniai juokeliai, jautėsi diskriminacija amžiaus, lyties ar išvaizdos klausimais. Norėjome, kad vaikai augtų laisvi nuo kitų žmonių kompleksų ir baimių, todėl ieškojome galimybių išvykti iš Lietuvos.
Galėjome kurti gyvenimą vienoje iš Skandinavijos šalių, bet, laimėjus žalią kortą, atvykome į Kaliforniją dėl įdomesnės gyvenimo galimybės.
– Ar kai susilaukėte savo vaiko, galėjote numanyti, kad kada nors jis pasijus priešingos lyties? Kokios biologinės lyties vaikas gimė ir kiek dabar jam metų?
– Auginome dukrą iki 12 metų. Dabar mano vaikui 16 metų. Nebuvo jokių požymių ar ženklų, kad vaikas jaučiasi kitos lyties.
Daug metų šoko šiuolaikinio šokio klube, grojo pianinu, vėliau dainavo chore, mėgo piešti ir iki šiol labai gražiai piešia. Nemažai metų dalyvavo komandiniame plaukime. Puikiai mokėsi, turėjo daug draugų.
Visada jaučiau, kad mano vaikas yra itin brandžios ir jautrios sielos. Tuo smarkiai išsiskyrė iš kitų vaikų.
– Ir jokių užuominų apie standartiškai berniukiškus pomėgius, susidomėjimo laukus?
– Ne. Nė menkiausios užuominos į berniukišką elgesį ar pomėgius. Kai pradėjau daugiau domėtis lyties identiteto klausimais, perskaičiau daug mokslinės ir autobiografinės literatūros. Ką sužinojau, tai, kad tokiais atvejais beveik visada vaikai identifikuodavo save priešingos lyties nuo pat mažumės, ir tai atsispindėdavo vaikų elgesyje, aprangoje, pomėgiuose. Mūsų šeimoje augo mergaitė. Nebuvo nė menkiausių užuominų ar požymių, kad galėtų būti kažkaip kitaip.
– Iš dabartinių perspektyvų – kada atsirado tos pirmosios užuominos, kurias, kaip dabar suprantate, galėjote interpretuoti kaip ženklus?
– Pirmieji ženklai galėjo būti plaukimo treniruočių praleidinėjimas ir atsisakymas dalyvauti varžybose dėl būtinybės dėvėti moterišką maudymosi kostiumą.
Taip pat tuo metu vaikas mokėsi privačioje mokykloje, kur uniformos buvo privalomos. Mergaitiški sijonai buvo net nesvarstomas variantas. Tuo metu viską nurašiau paauglystei ir visiškai to nesureikšminau.
Vėliau sekė nenoras eiti į mokyklą, namų darbų neruošimas, suprastėję pažymiai. Tai jau buvo ryškus ženklas, kad mūsų vaikui reikia tėvų dėmesio ir pagalbos.
Stengėmės daugiau bendrauti, kalbėtis apie jausmus, ieškoti priežasčių vaiko elgesio pasikeitime. Kreipėmės į specialistus. Pradėjome lankyti šeimos terapijas. Šeimos terapeutės padedami išmokome efektyviai reikšti savo emocijas ir jausmus, kalbėtis apie tai šeimoje.
– Kaip įvyko jūsų vaiko atsiskleidimas ir prisipažinimas, kad juntasi esantis kitos lyties nei jo biologinė?
– Vieną dieną gavau ranka rašytą laišką nuo savo vaiko. Tame laiške vaikas prisipažino besijaučiantis berniuku. Tai buvo ilgas laiškas, su daug detalių ir jausmų.
– Kaip manote, ką jūsų vaikui reiškė jums tai pasakyti?
– Manau, kad mano vaikui tai buvo labai svarbus žingsnis. Tai buvo pirmas žingsnis į laisvę, į savęs priėmimą. Tai buvo žingsnis link tikrojo savęs, kur sumišimą, vienatvę, atstūmimo baimę pakeis šeimos meilė ir parama.
– Ar pamenate, kaip jautėtės pati? Kokios mintys sukosi galvoje?
– Man po kojomis susvyravo žemė. Tai buvo visiškai netikėta. Mano streso lygis buvo toks aukštas, kad pradėjo pykinti. Aš išėjau pasivaikščioti. Nežinojau, kaip jaustis, ką galvoti, kaip atsakyti vaikui į laišką.
Grįžusi po pasivaikščiojimo ieškojau internete informacijos. Ieškojau „teisingų“ atsakymų, „teisingos“ reakcijos į vaiko prisipažinimą.
Tuo metu turėjau lygiai nulį informacijos šia tema, tai buvo didelė nežinomybės baimė. Nežinojimo, kaip padėti savo vaikui, baimė.
– Papasakokite apie tą baimę. Ar jutote atmetimo reakciją?
– Baimę dėl savo vaiko jaučiu nuolatos. Dėl saugumo, dėl patyčių, dėl atstūmimo, dėl diskriminacijos. Yra labai daug neapykanta ir netolerancija pulsuojančių žmonių – net ir Kalifornijoje.
Visgi guodžia tai, kad pasitikiu savo vaiko gebėjimu pastovėti už save ir paprašyti pagalbos, jei įvyks kokie nemalonūs įvykiai. Mano vaikas turi teisę būti savimi ir ta teisė yra ginama įstatymų.
Klausiate apie atmetimo reakciją. Nebuvo tokios. Tėvų meilė vaikui nepriklauso nuo lyties. Aš myliu savo vaiką besąlygiškai.
– Kaip visą tą informaciją priėmė kiti šeimos nariai? Ar galite prisiminti buvusius pokalbius?
– Artimiausi šeimos nariai priėmė šią žinią pakankamai lengvai. Juk, iš principo, niekas nepasikeitė. Tai tas pats vaikas, su tais pačiai pomėgiais, tomis pačiomis charakterio savybėmis. Net mano vaiko proseneliai pasakė, kad nelabai supranta, ką čia reiškia, bet jų meilės vaikui tai nekeičia.
– Gyvenate JAV. Kaip jūsų situaciją priima visuomenė čia? Kaip mokyklos reikalai, situacija su draugais, jų tėvais?
– Tikriausiai geriausia, kas galėjo nutikti mūsų šeimai, tai gyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Visgi, artėjant rinkimams, LGBTQ+ tema ir susiję klausimai yra išnaudojami supriešinti visuomenę. Daugėja įstatyminių aktų, bandančių apriboti transgenderių žmonių teises. Kai kurios JAV valstijos, su partinėmis organizacijomis priešaky, bando įstatyminiais aktais grąžinti LGBTQ+ į tamsius gūdžius laikus.
Mes gyvename Kalifornijoje, kur vaikai nuo darželio yra mokomi būti tolerantiškais, gerbti kitų pasirinkimą ir teisę būti savimi. Tau nereikia manęs mylėti, suprasti ar sekti mano pavyzdžiu. Tau tiesiog reikia gerbti mano pasirinkimą. Labai paprasta.
Mokyklos yra saugi aplinka LGBTQ+ bendruomenės vaikams. Kalifornijos įstatymas užtikrina vaiko teisę vadintis pasirinktu vardu, asmenvardžiu bei identifikuoti save norima lytimi.
Mano vaiko mokykloje kiekvienoje klasėje ant sienų kabo priminimas, kad čia tu esi saugus būti savimi.
– Kaip matote skirtumus tarp Lietuvos ir JAV situacijos LGBTQ+ bendruomenės atžvilgiu?
– Labai mažai žinau apie tai, kaip LGBTQ+ bendruomenė gyvena Lietuvoje. Kai ieškojau tėvams knygos apie transgenderius žmones, lietuvių kalba nieko nepavyko rasti. JAV mano pagrindiniai informacijos šaltiniai yra The American Psychological Association, The American Medical Association, The American Academy of Pediatrics, The American Endocrine Society, The Pediatric Endocrine Society. O kur dar visos privačios organizacijos ir centrai.
Aš priklausau organizacijai, kuri vienija daugiau nei 36 tūkst. mamų, auginančių transgenderius vaikus. Galiu kreiptis visais klausimais bet kuriuo paros metu.
Kokią informaciją ir paramą turi mama Lietuvoje, jau nekalbant apie pačius vaikus? Aš labai tikiuosi, kad Lietuvoje yra institucijos ar organizacijos, kurios aktyviai ir efektyviai rūpinasi LGBTQ+ bendruomene.
– Ar saugiai jaustumėtės išleisdama pasisvečiuoti savo vaiką į Lietuvą? Ar jis nori tai padaryti?
– Mano vaikas labai myli Lietuvą ir didžiuojasi būdamas lietuviu. Iš Lietuvos išvykome, kai vaikas dar nėjo į mokyklą. Šįmet puikiai išlaikė lietuvių, kaip antros užsienio kalbos, egzaminą. Jam Lietuva yra svajonių atostogos.
Nežinau, kaip jam pasakyti ar paaiškinti, kad Lietuvoje, galimai, nėra tolerancijos ir pagarbos žmogui, kaip Kalifornijoje. Tikiuosi, kad turėsime gerą patirtį.
– Ar jūsų giminės čia jūsų vaiką priimtų?
– Tikiuosi, kad priimtų. Aš noriu tikėti, kad mūsų šeimos giminaičiai yra pakankamai išsilavinę suprasti ir priimti mano vaiko pasirinkimą.
– Ar esate sulaukusi skaudžių pareiškimų, įžeidinėjimų, atsiribojimo? Jei taip – kaip tai atrodė?
– Amerikoje yra toks pasakymas, kad kai vaikas išlenda iš spintos, tai tėvai įlenda į spintą. Tai galėjo nutikti ir mūsų šeimai, bet mes, tėvai, nenorėjome slėptis spintoje. Nenorėjome slėptis nuo klausimų, neigiamos nuomonės, atstūmimo. Mūsų vaikas mums buvo ir yra svarbiau už bet kokią draugystę ar giminystės ryšius.
Beje, niekas nieko neklausė mano vaiko ar mano vyro. Visi klausimai ir neigiami komentarai buvo skirti man. Aš buvau draugų spaudžiama vesti vaiką pas gydytojus, tikrinti vaiko psichinę sveikatą, abejoti vaiko sveiku protu, abejoti savo sveiku protu (nes palaikau savo vaiką). Gavau patarimų apriboti vaiko bendravimą internete, nes, anot mano draugų, socialinė medija privertė mano vaiką keisti lytį. Dar buvo daug nuorodų į krikščioniškų organizacijų neigiamus pasisakymus tuo klausimu ir pasiūlymai pažiūrėti vaizdo įrašus ar filmus, kaip vaikui bus negerai, jei eis tuo keliu.
Tada, kai man labiausiai reikėjo palaikymo ir paramos iš man artimų žmonių, aš gavau nuorodas į neigiamą informaciją ir patyčias skatinančius memus. Buvome atstumti ilgamečių draugų ar patys nutraukėme bendravimą su žmonėmis, negalinčiais priimti mūsų vaiko.
Bet lygiai taip pat į mūsų gyvenimą atėjo nauji žmonės, kurie myli ir priima mūsų vaiką. Taip, kad, sakyčiau, įvyko natūralus atsisijojimas nuo žmonių, su kuriais mums tiesiog nebebuvo pakeliui.
– Savaime suprantama, kad klausimų, su kuo susiduriame pirmą kartą, gali kilti visiems. Tačiau svarbu – kaip tuos klausimus formuluosi. Kokie klausimai jums atrodo nederami ir kaip geriausia jų paklausti? Kalbu apie tai, kaip apie instrukciją tiems, kurie artimoje ar tolimesnėje aplinkoje dabar susiduria arba netrukus susidurs su panašia situacija. Ar galima tėvų arba paties vaiko klausinėti apie jo lytį? Apie jo apsisprendimus? Apie tai, kodėl jis jaučiasi toks, o ne kitoks? O gal – geriau apsimesti, kad nieko nebuvo?
– Aš manau, kad visi klausimai yra tinkami, jei klausiama su tikslu geriau suprasti, jei žmogui nuoširdžiai rūpi. Amerikos kultūroje labiau įprasta klausti „kaip tau padėti?“ nei klausti apie vaiko lytį ir su tuo susijusius klausimus.
Man asmeniškai nėra priimtinas klausimas apie vaiko genitalijas. Juk įprastai tai nėra pokalbio tema, kai susitinki su draugėm. Vaiko genitalijos turi būti vaiko ir šeimos reikalas.
– Ar jums pačiai buvo sunku performuluoti kreipimąsi į savo vaiką? Pamatyti jį – kitos lyties amplua? Greičiausiai – imti vadinti kitu vardu?
– Man nebuvo sunku performuluoti kreipimąsi į mano vaiką ar vadinti jį nauju vardu. Mano vaikas pats sprendė, kada, kas ir kaip keičiasi jo gyvenime, kas liečia jo asmenvardį, vardą, stilių, šukuoseną, ir tas pereinamasis laikotarpis užtruko kokius dvejus metus. Tai tiek laiko turėjome mes, šeima, prisipratinti prie visų pasikeitimų.
– Ar lankėtės pas psichoterapeutus ir panašius specialistus? Jei taip, kaip tai padėjo sudėlioti savo mintis? Kur specialistas padėjo akcentus?
– Mūsų vaiko saugumas ir gera emocinė sveikata yra ir buvo mūsų šeimos prioritetas. LGBTQ+ vaikams emocinė pagalba yra lengvai prieinama mokykloje. Mes taip pat turime privačius šeimos terapeutus, į kuriuos kreipiamės poreikiui atsiradus. Yra daug tėvų paramos grupių, kurios irgi yra lengvai prieinamos įvairia forma.
Mūsų šeima šioje kelionėje jau ketvirti metai. Svarbiausia yra mylėti savo vaiką. O visa kita susidėlios savaime.
Statistika JAV nėra džiuginanti. Apie 40 proc. tokių vaikų, kurie neturi šeimos ir draugų palaikymo, pasirenka baigti savo gyvenimą. Lietuvoje savižudybių skaičius tarp jaunų žmonių taip pat didėja kiekvienais metais. Kas galėtų paneigti, kad nepakankamas tolerancijos buvimas nėra viena iš priežasčių?
– Kaip manote, ar nėra ironiška, kai vaikai Lietuvoje dažnai pateikiami gyvenimo tikslu ir prasme, bet kai jie nors šiek tiek nukrypsta nuo kažkieno įsivaizdavimo, jie tampa nebereikalingi? Ar pastebite tokią tendenciją?
– Amerikoje mes turime mamų organizaciją, kuri rūpinasi LGBTQ+ bendruomenės nariais, kurių nepriima jų tėvai. Mamos siūlo savo laiką, pokalbius, apkabinimus. Per renginius tos organizacijai priklausančios mamos dėvi marškinėlius su užrašu „Mamos apkabinimas“.
Šiandien LGBTQ+ eitynių metu mačiau, kaip nusidriekusios eilės suaugusių žmonių laukė „mamos apkabinimo“. Nežinau, kas turi įvykti mamos širdyje, kad ji atsisakytų savo vaiko dėl jo lyties. Man plyšta širdis dėl kiekvieno vaiko, paauglio ar jau suaugusio žmogaus, kurio mama atsižadėjo, nes jis neatitinka mamos susikurto tobulo paveikslėlio.
Nustokime bandyti keisti kitus žmones. Jei ką ir galime pakeisti, tai tik save.