Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi
Šiuo metu šeima augina tris vaikus. Biologinei dukrai yra 10 metų, globotinei – 11 metų, o įvaikintai mergaitei – vos pusantrų. Irena pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo noro turėti didelę šeimą. „Dievulis mums to nedavė. Po aštuonerių metų pastangų, lankymosi pas gydytojus, per stebuklą susilaukėme pirmagimės. Sakėme, jei pavyktų patiems, turėtume ir kokius penkis vaikus. Bet stebuklas įvyko tik kartą. Kai mūsų dukrai buvo aštuoni metai, nusprendėme, kad laukti gana. Nuėjome ir parašėme prašymą dėl įvaikinimo. Laikas bėgo. Žinojome, kad kuo vėliau, tuo sunkiau bus auginti“, – pasakojo pašnekovė.
Šeimai nebuvo svarbu, ar vaikutį paims globon ar įsivaikins. „Nors tai buvo mūsų abiejų su vyru sprendimas, be jo palaikymo ir ryžto, aš nebūčiau apsisprendusi. Vyras pasakė arba dabar, arba niekada. Su dukra irgi apie tai kalbėjomės. Ji sakė, kad sesutės nori, bet nelabai įsivaizdavo, ką tai reiškia, nes niekada neturėjo tokios patirties“, – sakė Irena.
Šeima galvojo įsivaikinti mergaitę nuo gimimo iki kokių trejų metukų, bet, kaip sakoma, žmogus planuojame, o Dievas juokiasi. „Kol stovėjome eilėje, buvo siunčiami sąrašai vaikų, kurie neatitinka nė vienų tėvų lūkesčių. Grubiai sakant – niekam nereikalingi vaikai. Tokius laiškus žiūrėti buvo labai skausminga. Matai, kiek nereikalingų vaikų. Kai gavome tokį vieną, kitą, trečią, peržiūrėjau ir užstrigo vienas vardas – Elena. Ji buvo tų paties metų gimimo kaip ir mūsų dukra. Kodėl ji įstrigo, nežinau. Jos vardas buvo panašus į mūsų dukros. Galvojau kelias dienas, pasakiau vyrui, paskambinome, pasidomėjome. Nuvažiavome, susipažinome, ji pasisvečiavo pas mus. Paskui viskas vyko labai greitai. Rugsėjį pradėjome bendrauti, o jau gruodį atsivežėme ją į namus“, – pasakojo pašnekovė.
Susidraugavo tik per karantiną
Anot jos, sunkiau nei tikėjosi nebuvo, bet tam tikri iššūkiai laukė. „Mūsų dukrai gal buvo sunkiau, nes įvyko nukarunavimo etapas, reikėjo pasidalinti ir vieta, ir žaislais, jau nekalbu apie dėmesį. Bet niekada nebijojau kreiptis į psichologus, kalbėjausi su jais, ar teisingai darome, ar nesužalosime savo vaiko. Buvo ir tokių akimirkų, kai ji sakė, kad nebenori sesės. Buvo daug ašarų, daug emocijų ir tik dabar, dėka karantino, jos susidraugavo ir atrado tarpusavio ryšį. Mūsų globojama mergaitė yra labai gera, ji gauna daug gerų atsiliepimų. Stengiasi. Gyvenime ji matė daug negero, bet moka atleisti, įžvelgti teigiamą pusę“, – pasakojo Irena.
Tiesa, vos Elena apsigyveno šeimoje, kitą dieną jaunuosius tėvus pasiekė netikėta naujiena. „Gruodžio 20 d. Elena atvažiavo pas mus gyventi, o gruodžio 21 gavome pasiūlymą dėl gimusio vaiko. Įsivaikinome. Juk dėl šito ir kreipėmės. Taip išėjo, kad per gruodžio mėnesį atsirado ne vienas, o du vaikai. Į patį mažiausią vaiką mergaitės reagavo gerai, nors mano biologinei mergaitei buvo sunkiausia. Kai važiavome žiūrėti, ji buvo labai blogos nuotaikos. Jai buvo sunku visa tai priimti. Bet jutau, kad reikia eiti ir tą daryti. Negali šioje situacijoje vadovautis vaiko emocijomis. Kai ji užaugs, tikiu, kad supras, dėl ko mes tai darome“, – sakė pašnekovė.
Moteris neslepia, kad per parą tapus daugiavaike šeima, buities darbų padaugėjo, bet vyresnėlės jau didelės, todėl jų akylai prižiūrėti nebereikia. „Labai gerai, kad man dabar dekretinės atostogos, galiu daugiau dėmesio skirti globotinei, nes jai sunku buvo su mokslais. Be to, pavyzdžiui, bijojo viena miegoti. Reikėjo, kad kažkas su ja kambaryje būtų. Buvo iš globos namų prigąsdinta. Bet per 1-2 savaites išsisklaidė tie siaubai. Dabar viskas gerai. Dar turime šuniuką, jis padėjo adaptuotis“, - sakė mama. Vis dėl to tam, kad visi jaustųsi gerai, reikėjo beveik pusantrų metų. „Mano vyrui nebuvo ir nėra sunku, o man iššūkių netrūko. Mano biologinei dukrai – irgi. Kaip jau sakiau, tik po karantino pasidarė lengviau. Nors iš pradžių buvo ašarų, kad jos visiškai nepailsi viena nuo kitos, kad visada kartu. Emocijos liejosi laisvai, bet po poros savaičių tapo geriausiomis draugėmis“, – sakė Irena.
Augo kaip gėlytė
Su biologiniais tėvais Alina bendrauja iki šiol – ypač su tėčiu. „Iš namų ji buvo paimta tik, kai sulaukė 8 metų. Todėl ji ne „institucinis“ vaikas. Tik augo kaip gėlytė – niekas labai nekreipė kaip. Kol gyveno globos namuose, jos tėtis kiekvieną sekmadienį eidavo į susitikimus. Turėjo laikinus globėjus, su kuriais dabar ir mes susibendravome. Palaikome su jais ryšį. Tikroji mama jau nuo sausio mėnesio išvis nerodo dėmesio“, – pasakojo pašnekovė.
Tiesa, Irena prisipažįsta, kad tie susitikimai su tikrais Alinos tėvais jai pačiai nėra iš maloniųjų. „Kai pasakodavo apie tai per mokymus, galvodavau, kad man taip tikrai nebus. Dabar suprantu, kad nieko malonaus čia nėra. Bet reikia. Dėl vaiko. Todėl reikia per tą savo puikybę peržengti“, – sakė moteris.
Paklausta, kaip šeimoje jaučiasi mažiausioji narė, Irena sakė, kad dėmesio ir laiko jai irgi reikia. „Visi vaikai yra skirtingi. Gal net nepriklauso nuo to ar įvaikintas, ar ne. Nors iš tiesų mano biologinė dukra, buvo labai rami. Juokavau, kad tokių galiu nors ir 10 užauginti. O Marija reikalauja daug dėmesio. Atrodo, lyg nuo gimimo turėtų baimę būti paliktai vienai. Nenori paleisti manęs. Bet nemanau, kad taip dėl įvaikinimo. Daugelis draugių tą patį pasakoja apie savo pagimdytus vaikus“, – pasakojo pašnekovė.
Ar šeima planuoja dar priimti vaikučių į savo namus? „Jei būčiau jaunesnė, tikrai planuočiau daugiau vaikų, bet dabar yra labai didelė rizika. Nebent atsirastų broliukų arba sesučių. Bet šiaip neplanuojame“, – šypsojosi moteris.
Ji pridūrė, kad, nusprendus įsivaikinti, ne visi aplinkiniai suprato tokį žingsnį. „Aplinkos nuomonė buvo įvairi, dažniausias klausimas buvo: kam jums to reikia. Man tai – keistas klausimas. Juk turime padėti vieni kitiems. Gal kai kurie ir iki šiol nesupranta tokio mūsų poelgio, bet dauguma priėmė teigiamai. Kai kurie buvo susižavėję“, – sakė Irena.