Brolį ir sesę iš Lietuvos įsivaikinusi kanadiečių pora papasakojo, kaip dabar kitoje pasaulio pusėje gyvena mažieji lietuviai

Kanadoje gyvenantys Jessika ir Nicolas 2019-ųjų vasarą įsivaikino 3 metų Eriką ir 4 metų Paulių. Vaikai iš Molėtų vaikų savarankiško gyvenimo namų į Kanadą išvyko liepos mėnesį. Trečius metus kartu skaičiuojanti šeima puoselėja lietuviškas tradicijas, o Vasario 16-osios proga Jessica ir Nicolas dalijasi savo patirtais išgyvenimas kelyje link globos, savo kasdieniais džiaugsmais ir planais aplankyti Lietuvą.

Interviu su šeima paruošė Molėtų globos centras.

– Jessika, Nicolai, kaip jums kilo mintis įsivaikinti? Pasiryžti įsivaikinti vaiką – nėra lengvas gyvenimo sprendimas, kas jus paskatino tokiam drąsiam žingsniui?

– Dar prieš mums susipažįstant, kiekvienas jau buvome susidūręs su įvairiais įvaikinimo atvejais draugų ar šeimos narių rate. Kai pradėjome susitikinėti, labai greitai abiem tapo aišku, kad ši patirtis mudu jungia, ir akimirksniu suvokėme, kad vieną dieną mes tikrai įsivaikinsime. Pasikalbėję su keliomis įvaikinimo agentūromis ir įsivaikinusiomis šeimomis, buvome tikri, kad mums įsivaikinimas bus pats geriausias žingsnis pradedant kurti savo šeimą.

– Sakykite, kas jus įkvėpė, motyvavo? Kas labiausiai palaikė šiuo nelengvu etapu?

– Mes jautėmės įkvėpti klausydamiesi kitų žmonių, suteikusių namų ir šeimos šilumą vaikams iš Lietuvos, Kanados ir įvairių užsienio šalių, istorijų. Tai buvo nuostabiausi pasakojimai, liudijantys apie tų šeimų stiprybę. Mes taip pat dievinome bendrauti ir su pačiais įvaikintais vaikais, mokytis iš jų tiesiogiai dalyvaujant įvairiuose įsivaikinusių šeimų bendruomenės susitikimuose. Ne mažiau svarbu ir tai, kad abu jautėme savo šeimų, kuriose užaugome, paramą ir palaikymą. Labai maloniai nustebino ir draugai, kolegos, žmonės iš įsivaikinusių šeimų bendruomenės – jie troško išgirsti visas mūsų įvaikinimo kelionės smulkmenas ir nuolat teikė mums savo paramą.

– Ar galima sakyti, kad šis sprendimas buvo širdžių pasirinkimas – pamatėte ir supratote, kad tai jūsų dukra ir sūnus?

– Mes tvirtai žinojome, kad norėtume įvaikinti kelis vaikus iš tos pačios šeimos. Taigi kai išvydome Erikos ir Pauliaus nuotrauką pirmą kartą, iškart apsidžiaugėme: „Oho, kaip mums pasisekė, kad mus suvedė su broliuku ir sesute!“ Labai ryškiai prisimename tą akimirką, kai pamatėme jų akis, atidžiai žiūrinčias į mūsų veidus nuotraukoje, ir jau tada mes įsivaizdavome save žaidžiančius ir keliaujančius su jais. Dar prieš sutikdami juos gyvai, labai stipriai pajutome, kad būtent jie yra mūsų sūnus ir dukra. Beje, Pauliaus vardas toks pats, koks ir jo senelio – Paul. Viskas buvo taip natūralu, tarsi viskas taip ir turėjo būti.

– Pasidalinkite savo jausmais, išgyvenimais, kokie jie buvo pradėjus planuoti didesnę šeimą?

– Žinoma, labai jaudinomės! Kaip ir bet kuri pora, besirengianti tapti tėvais pirmą kartą, smalsavome ir kartu šiek tiek nerimavome galvodami apie tai, kaip viskas klostytis. Juk kai per vieną naktį bevaikė pora tampa iškart dviejų vaikų tėveliais, tai yra gana ekstremalus pokytis gyvenime, nors ir beprotiškai džiaugsmingas. Neturėjome galimybės kaip nors ypatingai iš anksto pratintis prie naujų gyvenimo aplinkybių – tarsi viskas nutiko labai staiga. Tik grįžus į Kanadą, tapo akivaizdu, kad mes ir toliau tęsiame savo pažinimo ir mokymosi kelionę. Bet juk tai yra visų džiaugsmų dalis būnant tėvais.

– Jessika, Nicolai, kokie jausmai užplūdo atvykus į pirmąjį susitikimą su jūsų vaikais?

– Buvome nesitveriantys džiaugsmu, priblokšti, nerimaujantys, susijaudinę. Labai sunku sudėti visus mus užplūdusius jausmus į vieną žodį, bet buvo išties daug emocijų. Mes įėjome į vaikų namus su besisukančiomis nuo įvairiausių minčių galvomis, bet visas nerimas iškart išgaravo, kai pusiaukelėje mus pasitiko nekantraujantis Paulius, troškęs kuo greičiau parodyti mums visus savo žaisliukus, netoliese už jo buvo ir Erika. Neilgai trukus mes jau visi juokėmės ir žaidėme lauke. Iškart pajutome milžinišką meilę Pauliui ir Erikai, taigi po tos ypatingos pirmojo susitikimo dienos, mes dar visą likusią savaitę kartu smagiai leidome laiką, mezgėme tarpusavio ryšį, visi drauge vienu metu ėmėme kurtis kaip šeima. Tai buvo be galo ypatinga ir jautri patirtis.

– Kodėl pasirinkote Lietuvą? Ar esate anksčiau buvę Lietuvoje, ką žinojote apie šią šalį?

– Kai sužinojome apie Lietuvą, mus aplankė jausmas, kad viskas yra taip, kaip ir turėtų būti. Prieš įvaikinimą mes niekada nesame lankęsi Lietuvoje, nors ir buvome nukeliavę į kaimynines Baltijos šalis. Kai sąmoningai suvokėme, kad Lietuva mums gali suteikti realias galimybes įvaikinimo klausimu, pradėjome išsamiai domėtis šalies kultūra ir kalba. Apie šalį nežinojome beveik nieko, išskyrus jos gyventojų meilę krepšiniui.

Taigi po savarankiško informacijos surinkimo, remiantis tuo, ką išsiaiškinome apie Lietuvą, nusprendėme, kad ji mums puikiai tinka. Pajutome, kad mūsų gyvenimo būdas ir vertybės visiškai nesikerta su lietuvių būdu ir vertybėmis – jos yra mums aiškios, todėl galime prisiimti atsakomybę ir užtikrinti, kad mūsų vaikai ateityje galėtų išlaikyti ryšį su savo gimtine. Dabar jau mums yra gana keista pripažinti, kad anuomet žinojome apie Lietuvą taip mažai, kadangi per pastaruosius pustrečių metų Lietuva tapo tiesiog didžiule mūsų kasdienio gyvenimo dalimi.

– Kokį įspūdį jums paliko Lietuva?

– Lietuva paliko mums labai didelį įspūdį ir vis dar dovanoja naujų įspūdžių kiekvieną dieną. Pradedant ta akimirka, kai aplankėme šalį pirmą kartą, Lietuvos kultūra ir žmonės mūsų patirtį šalyje padarė nepakartojamą ir nepamirštamą pačiomis geriausiomis prasmėmis. Lietuva mums yra šalis, kurioje mes tapome tėvais – tai amžinai išliks mūsų širdyse. Ir, tiesą sakant, ne tik Lietuva – mes susitinkame su lietuviais Kanadoje, kurie visuomet mus šiltai pasveikina, kaip seni geri draugai.

– Ar dažnai su vaikais kalbate apie Lietuvą? Gal turite lietuviškų tradicijų, patiekalų ar veiklų, susijusių su vaikų gimtine?

– Mes visada kalbame su vaikais apie Lietuvą. Mes tikimės jiems įskiepyti stiprų pasididžiavimo jausmą tuo, kad jų gimtinė yra būtent Lietuva. Jie labai didžiuojasi sakydami žmonėms: „Aš gimiau Lietuvoje.“ Dabar jie gali didžiuotis ir tuo, kad yra netgi dviejų šalių piliečiai! Kiekvieną savaitę mokomės lietuvių kalbos privačiai, taip pat prisijungėme prie lietuvių mokyklėlės, esančios mūsų mieste. Stengiamės švęsti bet kokias lietuviškas šventes. Kūčios yra mūsų mėgstamiausia šventė, nes Lietuvoje turime draugų, kurie pasidalina su mumis skaniais receptais, padarančiais mūsų Kalėdų šventes kiekvienais metais vis džiugesnes.

– Gal jūsų šeimos planuose yra numatyta kelionė į Lietuvą?

– Taip, mes jau užsisakėme bilietus skrydžiui į Lietuvą 2022 metų liepos mėnesį. Keletą metų buvo gana sudėtinga keliauti, taigi ši kelionė bus mūsų pirmoji galimybė padėti vaikams nors trumpam grįžti į savo gimtinę. Mes visi labai nekantraujame grįžti, pasimatyti su draugais ir išbandyti savo lietuvių kalbos žinias.

– Pasidalinkite savo jausmais ir mintimis apie savo gražią šeimą, apie tai, kaip gyvenate,
bendraujate, kokiomis veiklomis užsiimate.

– Kartais tiesiog nuostabu pagalvoti, kad mūsų šeimynėlė pradėjo kurtis priešingose pasaulio pusėse. Sekant nusistovėjusiomis ir populiariomis Kanados tradicijomis, Paulius ir Erika įstojo į prancūzų mokyklą, ir abu vaikai deda dideles pastangas, kad išmoktų trečiąją kalbą. Paulius auga labai noriai žaisdamas ledo ritulį, o Erika dievina dailųjį čiuožimą. Mes esame labai artimi ir visą mūsų laisvą laiką leidžiame kartu. Keliavimas visada mums buvo reikšminga gyvenimo dalis, todėl naudojamės kiekviena galimybe parodyti savo vaikams kuo daugiau pasaulio.

Mes taip pat turime pasakyti, kad visa tai, kas pasakyta anksčiau, nebūtų buvę įmanoma mūsų šeimai be nesuskaičiuojamos galybės žmonių, kurie padėjo išpildyti mums savo svajonę tapti šeima, pagalbos. Mūsų įvaikinimo agentūra, Lietuvos teisininkai, o labiausiai – vaikų namų prižiūrėtojai. Susipažinus su Pauliumi ir Erika, mums greitai tapo aišku, kad jie vaikų namuose buvo labai mylimi. Jaučiamės tokie dėkingi, kad kažkas buvo ten, rūpinosi mūsų vaikais ir mylėjo juos. Mes labai mylime savo vaikus ir jaučiamės privilegijuoti, kad jie – mūsų gyvenimo realybė.

– Ko palinkėtumėte kitoms šeimoms, kurios dar abejoja dėl įvaikinimo?

– Mes labai linkime, kad kitos šeimos rastų savyje drąsos žengti pirmąjį žingsnį link įvaikinimo. Kas galėtų būti tas pirmasis žingsnis? Ogi klausimų uždavinėjimas! Jau turėjome labai daug pokalbių su būsimomis šeimomis, kurias pas mus nukreipdavo įvaikinimo agentūros. Mes ir toliau būsime atversta knyga visiems potencialiems, įsivaikinti trokštantiems tėveliams. Būsime amžiams dėkingi toms šeimoms, kurios kalbėjosi su mumis prieš įsivaikinimą, todėl kiek galėdami stengsimės nušviesti kelią tiems, kuriems to reikia.

Per visą šį laiką mes išmokome, kad įvaikinimas ir tėvystė, plačiąja prasme, nėra visada sklandžiai ir ramiai besirutuliojantys procesai, tačiau jie visada yra teikiantys pasitenkinimą ir įkvepiantys. Stebėdami, kaip mūsų namuose auga Erika ir Paulius, mes kasdien prisimename, kad viskas, ką geriausio ir gražiausio dabar išgyvename, tai tik todėl, kad kažkada pasiryžome atlikti tą ryžtingą, kupiną tikėjimo šuolį.

Jessica ir Nicolas savo tėvystės kelią įamžino vaizdo įraše:

Daugiau informacijos apie vaikų globą, jums suteiks gyvenamosios vietos globos centro specialistai, kurių kontaktus rasite: www.globoscentrai.lt arba rašykite el. paštu [e-mail]. Taip pat nemokama globos ir įvaikinimo linija tel. [phone].