– Ką jūs darėte, kad užauginote čempionus?
– Aš ir pati savęs to klausiu. Kai auginau vaikus, neauginau čempionų. Dabar žiūriu ir galvoju, kaip viskas gerai išėjo. Kas buvo mūsų gyvenime tokio ypatingo? Tai buvo nuosekli kelionė į tai, kur dabar yra Mykolas, Martynas ir Gabrielė. Tai ir aplinkybės, ir talentas. Mūsų vaikai gimė tuo laiku, kai aplinkybės leido talentui skleistis. Vaikai gyveno bendruomenėje, leido aktyviai laisvą laiką, turėjo tėčio pavyzdį.
– Bet svarbiausias asmuo, kuris lydėjo, buvo ir yra – tai jūs.
– Tėvystė – tai ir mama, ir tėtis. Mes sutarėme su Virgiu, kaip auginti vaikus. Jis manimi pasitikėjo.
– Ar nebuvo sunku neužkrauti atsakomybės vaikams dėl žinomos pavardės?
– Visada stengėmės to nedaryti. Tėčio pergalės nebuvo sureikšminamos. Yra buvę atvejų, kai varžybose skelbdavo: Virgilijaus Aleknos dukra… Aš prieidavau ir paprašydavau taip nedaryti. Vertinu, kai žmonės tai supranta.