„Gyvename Danijoje jau 15 metų, per tą laiką pakeitėm kelis namus, tačiau visada apsistodavome netoli jūros. Mes tokie jūriniai, – susisiekus per „Zoom“ šypsosi A. Pletkus. – Dabar nuo mūsų namų iki jūros – vos 3 km. Dukros mokykla – už 20 km, iki didesnės parduotuvės tenka važiuot 18 km. Bet mums tai įprasta. Čia normalu į darbą kas rytą ir 100 km nuvažiuot, tad nieko nuostabaus, kad rytais autostradoje susidaro didžiausios spūstys.“
Interviu Delfi pora papasakojo, kaip iš tikrųjų gyvena laimingiausiais pasaulio žmonėmis jau ne vienus metus iš eilės išrenkami danai ir kaip laisvai auga jų vaikai.
– Trumpai papasakokit, kaip čia atsidūrėte ir kodėl pasirinkote persikelti būtent į Daniją?
Ainė: Dar studijuodama Lietuvoje porą vasarų per atostogas su kurso draugėmis buvau išvažiavusi čia padirbėti. O trečią kartą kartu pasikviečiau ir Aurimą. Bandėm užsidirbti kaip ir daugelis skindami braškes.
Aurimas: Man tas darbas nepatiko, tai per tą sezoną aš čia susiradau kitą darbą – prie statybų, taip ir likom. Gyvenam Danijoje jau 15 metų ir pakeitėm tris miestelius.
– Jums patinka toks ramus gyvenimas? Nenorėtumėt persikelti į didmiestį? O gal planuose – grįžimas į Lietuvą?
Aurimas: Mes visą laiką svajojame apie Kopenhagą. Trūksta to miesto. Pačiame Kopenhagos centre gyventi nenorėtume, mieliausiai įsikurtume kur nors visai prie pat – kad ir savo kiemą galima būtų turėti, ir bet kada panorėjus nulėkti į miestą kavos.
Tačiau nuo persikėlimo į didmiestį sulaiko ne tik darbai, bet ir skirtingos kainos – ką tu už tam tikrą sumą galėtum gauti ten ir čia. Pavyzdžiui, Kopenhagoje maždaug 60 kv. m. buto nuoma per mėnesį atsieis apie 14 tūkst. kronų (apie 1900 Eur). Palyginti – puikų namą su dideliu privačiu kiemu mažame miestelyje galima išsinuomoti už 8–10 tūkst. kronų (apie 1000–1300 Eur) per mėnesį.
Ainė: Be to, visų pirma Kopenhagoje tą būstą dar apskritai reikia gauti, nes tai padaryti labai sunku. O apie namą su kiemu, kaip kad mes dabar gyvename, išvis beveik nėra kalbos. Kitas dalykas – mes jau įleidę šaknis šiame miestelyje.
Iki šiol visada sakydavome, kad dar šiek tiek, dar daugiau užsidirbsim ir grįšim į Lietuvą. Ten ir namą beveik pasistatėm. Bet viskas užsitęsė. Dukra pradėjo eiti į vietinę mokyklą, čia visi jos draugai, sūnus tuoj eis į darželį, tad dabar jau turime atsižvelgti ir į vaikų norus.
Aurimas: Apskritai čia gyventi patogu. Dirbi normaliai, geromis sąlygomis, be viršvalandžių – pagal savo norus. Jau žinome visą tvarką, kas ir kaip, o grįžus gali būti sunku įvažiuoti į naują rinką, pritapti prie naujos sistemos.
– O kuo labiausiai žavi Kopenhaga?
Aurimas: Tai jau visiškai kitoks pasaulis. Mūsų miestelis mažas, tad pasiilgstame miesto šurmulio, užsimanome pasižmonėti. Kopenhaga nuo mūsų yra maždaug už 100 km, nuvažiuojam ten po porą kartų per mėnesį. Kol Ainė apsipirkinėja, aš mėgstu pavaikščioti neturistiniais keliais, pašniukštinėti po visokius skersgatvius.
Ainė: Taip, čia žmonės visai kitokie, daug laisvesni, visi draugiški. Smagu stebėti, kaip daugybė jų važiuoja su dviračiais – ir dar kokiais! Mūsų miestelyje to nepamatysi.
Aurimas: Į Kopenhagą visada atsivežam ir draugus bei tėvus, kai jie atvyksta mūsų aplankyti. Įdomu apsilankyti ir Kristijanijoje (uždaras Kopenhagos rajonas, kuriame nedraudžiamai galima įsigyti lengvųjų narkotikų – red. past.). Net uošvienę čia ne kartą buvau nusivedęs ir jai labai patiko (juokiasi). Ten iš tikrųjų yra ką pamatyti – net ne turgus čia įdomiausias, yra kus akis paganyti po vietinių menininkų galerijas. Čia yra net vaikų darželis.
– Sako, kad danai labai vertina bendruomeniškumą, bet labai sunkiai į savo kompaniją prisileidžia naujų žmonių. Ar taip yra iš tiesų?
Aurimas: Esu vienintelis užsienietis savo darbe, tai galiu patvirtinti, kad jie tikrai atskiria darbinius santykius nuo asmeninių. Čia jau nėra kažkokių draugysčių. Jie draugiški, bet neįsileis tavęs į šeimą. Su šeimos draugų kompanijomis mes susitinkam savaitgaliais ir daugiausia tai yra lietuviai. Nes su danais sudėtingiau, jie visada tokie oficialūs. Kaskart reikia iš anksto derinti visus susitikimus. Čia paskambinęs nesusitiksi po valandos išgerti kavos – turi susitarti iš anksto, kad štai susitiksim ir būsim nuo 17 val. iki 20 val. Net kai dukra nori parsivesti draugų į svečius, tu turi iš anksto pasiskambinti jų tėvams, susitarti dėl laiko, nėra jokių ekspromtinių pasimatymų.
Jie įpratę taip bendrauti ir su vaikų seneliais. Nėra kaip mums įprasta – nuvežei vaikus pas tėvus ir jie bet kada mielai pažiūrės, pabus su anūkais. Pensininkai čia užsiėmę, turi savo hobius, dalyvauja įvairiuose klubuose. Taigi su jais irgi tenka tartis iš anksto. Štai vienas mano kolega, turintis tris vaikus, savo tėvams net moka už tai, kad prižiūrėtų juos.
– Kokie apskritai yra danai? Ar galėtume iš laimingiausių žmonių pasaulyje ko nors pasimokyti? Ar atvirkščiai – gal mes esam kuo nors pranašesni?
Aurimas: Danams labai patinka lygintis, „kieno žolė žalesnė“, jie labai pavydūs. Su tuo susiduriu ir darbe, ir matau kaimynystėje. Bet jie labai darbštūs. Čia būtų nesuprantamas noras gyventi iš pašalpų. Didmiesčiuose žmonės labai laisvi, mielai bendrauja, draugiški. Jei danas turtingas – jis, kitaip nei lietuvis, niekaip neišsiduos – to tu neatskirsi nei iš jo nosies pakėlimo, nei iš rūbų ar eisenos. Jie nemėgsta nei pasirodyti, nei kalbėti apie pinigus. Labiau pasirodyti nori tik vidutiniokai, turtingieji bus net prasčiau apsirengę.
Namai – jų tvirtovė, jiems patinka gražiai gyventi. Jei nuėjęs pas lietuvius pensininkus greičiausiai užuosi vaistų kvapą, pamatysi senus indus ir pan., čia taip nebus.
Ir danai labai didžiuojasi, kad juos vadina laimingiausiais pasaulyje žmonėmis. Tik ne į gera tas jų nacionalizmas – jiems negeri kaimynai nei švedai, nei vokiečiai. Jie labai giria savo produkciją, o užsieniečių labai peikia. Kai pabandai pasiginčyti sakydamas, kad ta jų produkcija iš tiesų gaminama Kinijoje arba Tailande, tai labai pyksta ir su tuo nesutinka (juokiasi). Jie verčiau sumokės dvigubai už tas pačias bulves ar braškes, bet geriau palaikys saviškius pirkdami tiesiai iš vietinio ūkininko. Šiaip, kai pagalvoji, tai labai gerai.
– Prieš keletą metų visas pasaulis ėmė linksniuoti danų terminą „hygge“, pasipylė straipsniai, kad kiekvienuose namuose Danijoje romantiškai deginamos žvakės, kad danai pamišę dėl jaukumo kūrimo. Ar iš tiesų taip yra?
Ainė: Anksčiau ir mums toks įspūdis būdavo. Jie neįpratę užsitraukti užuolaidų, tai važiuodamas pro šalį daugelyje namų matydavai, kad žmonės vakarieniauja prie gėlių, užsidegę žvakes. Arba senukų porelė tiesiog nusinešusi staliuką prie jūros geria vyną, užsidegę žvakutę. Nieko prabangaus, bet taip jaukiai. Ir visa tai jie daro ne dėl to, kad pamatytų kaimynai, o dėl savęs.
Aurimas: Tą „hygge“ versčiau kaip miela. Toks gyvenimo stilius, kai mėgaujies gyvenimu. Ypač tai matyti tarp pagyvenusių žmonių. Jie užaugina vaikus ir atsideda savo pomėgiams – tiesiog džiaugiasi gyvenimu.
– Lietuviai vis dar mano, kad pebigu danams būti laimingiausia tauta pasaulyje, kai Skandinavijoje visi daug uždirba. Ką jūs apie tai pasakytumėt?
Ainė: Manau, kad čia iškreipta tiesa. Mūsų draugai Vilniuje gauna ne ką mažesnius atlyginimus. Taip, gyvenam visai gerai, galim išlaikyti vaikus, nupirkti jiems geresnius batus. Bet negalime sau leisti staiga panorėjus iškeliauti į Meksiką, kaip kai kurie lietuviai – tokiai kelionei jau reikėtų taupyti. Kiekvieną dieną ir restorane negalėtume sau leisti vakarieniauti – kainos tikrai labai didelės.
Aurimas: Kiek pakalbam su likusiais draugais, giminėm, aš irgi susidaręs tokią nuomonę, kad jūsų Vilnius nedaug teatsilieka. Ir žmonės tokie laisvi, bent jau centre.
– Abu jūsų vaikai gimė čia. Koks tas taip pat pasaulyje pagarsėjęs daniškas auklėjimas? Kaip užauga laimingiausi pasaulio žmonės?
Ainė: Motinystės atostogos čia gerokai trumpesnės – prieš gimdymą skiriamos keturios savaitės atostogų, o į darbą sugrįžti, kai vaikui sueina 11 mėnesių. Anksčiau galvodavau, kaip baisu tokį mažiuką jau atiduoti, bet dabar atrodo, o ką tas vaikas iki pat dvejų ar trejų, kaip kad yra Lietuvoje, veikia namuose su mama? Juk jiems jau reikia draugų, socializuotis. Be to, pati įsitikinau, kad 10 mėn. vaikui ir pačiam lengviau atsiskirti nuo mamos. O ir mamai lengviau sugrįžti į darbo rinką. Neįsivaizduoju, kaip reiktų sugrįžti po trejų metų, o jei dar pametinukai būtų...
Tai štai ir mes ruošiame sūnų jau vesti pas auklę dienos priežiūrai. Kai sueina laikas, gali vaiką vesti į lopšelį-darželį, tačiau populiariau čia pačius mažiausius vesti pas privačias aukles, kurios taip pat turi pedagoginį išsilavinimą ir vienu metu prižiūri 4–5 vaikus. Dienos metu tokios auklės dažnai susitinka keliese ir kartu su būriu vaikų keliauja į žaidimų aikšteles. Pas šias aukles vaikai vedami iki trejų metų, o paskui jau keliauja į darželius.
Aurimas: Vaikams čia suteikiama visiška laisvė. Jau nuo šeštos ryto, kai atveži į darželį, jie visą laiką prabūna lauke, nesvarbu, koks oras. Eina pasivaikščioti net per lietų. Svarbiausia gera apranga, lietaus rūbai, vandens nepraleidžiantys batai. Vaikai čia taškosi balose, klampoja purvyne, gal sugalvoja kolektyviškai paragauti kokių nors lapų ar aukščiausiai įsikaria į medį – auklėtojos stovi šalia, bet nieko nesako, nedrausmina.
Ainė: Vaikai ir migdomi lauke – nesvarbu, ar vasara, ar žiemą. Kiek žinau, Lietuvoje darželiai išpuoselėti, o čia kieme ir kelmai palikti neišrauti, ir dilgėlės nenupjautos – tegul vaikai susipažįsta su realiu gyvenimu (juokiasi). Jei Lietuvoje draugės savo dukras išleisdamos į darželius išpuošia, aprengia suknelėm, apmauna pėdkelnėm, tai čia aš tik žiūriu, kad batai neperšlaptų, kad būtų patogu ir vaikas galėtų lipti į medį, šokinėti laisvai per balas. Kitas skirtumas – neįsivaizduoju, ką reikštų vaiką vesti į darželį, kuriame duodama valgyti (juokiasi). Kiekvieną rytą patys suruošiame pietų dėžutes su savo maistu. Karšto maisto, nors vaikai ir visą dieną praleidžia lauke, čia niekas neduoda. Tik ryte, kai atvedi, būna pateikta pieno, šilta bandelė su džemu ir sūriu.
– Jūsų dukra jau eina į mokyklą. Kaip sekasi?
Ainė: Nulinę klasę čia vaikai lanko jau mokykloje, o į pirmą klasę žygiuoja nuo 6 metų. Mokslai mokykloje tikriausiai kaip ir Lietuvoje, tačiau čia šalia matematikos, anglų ir kitų dalykų mokoma ir apie pagarbą žmogui, kad negalima šiukšlinti ir pan. dalykų. Pas mus vaikams nėra užduodama jokių namų darbų, tačiau privaloma paskaityti knygą 20 min. per dieną. Tai jiems labai svarbu, todėl sugalvojama ir įdomių užduočių, pavyzdžiui, skaityti knygą važiuojant mašina, paskaityti garsiai močiutei ar palindus po kalėdine eglute.
Aurimas: Gal ir santykis čia kitoks – čia labiau ne mokinys-mokytojas, o mokinys-draugas, nors ta pagarba mokytojui ir didžiulė.
Ainė: Tas bendravimas išties labai svarbus. Kas mėnesį vaikai persodinami į kitus suolus, kad susibendrautų vis su kitais vaikais. Dar, kas įdomu, kad bendrų susirinkimų mažai, dažniau tėvai kviečiami į individualius aptarimus. Beje, juose turi dalyvauti ir patys vaikai, kad jie irgi girdėtų. Čia labai skatinama pagyrimais – ir vaikui, ir tau smagu girdėti, kad jam viskas sekasi. Iš vienos pusės tai gerai, iš kitos – gal kartais ir ne visada. Štai per karantiną, kai teko pasimokyti iš namų, pamačiau spragų, tad teko papildomai padirbėti. Na bet nieko, susitvarkėm.