Atsiųstame pranešime daugiavaikės moterys pasidalijo mintimis, kada Darbo kodeksas tampa tik teorija, o noras išsaugoti darbo vietą ir būti geromis darbuotojomis neleidžia naudotis čia įtvirtintomis teisėmis.
Darbdaviai šaiposi iš kandidačių, neturinčių patirties, bet turinčių vaikų
Vieną po kito tris vaikus pagimdžiusi Aušra (vardas pakeistas) darbo paieškos laikotarpį prisimena skausmingai. Nors ji gerai baigė tiksliųjų mokslų studijas, buvo aktyvi studentė, dažnai organizuodavusi popaskaitines studentų veiklas, po trijų vaikų susirasti darbą pasirodė sudėtinga.
Darbo paieškos jai užtruko apie metus. Kai kurie darbdaviai tiesiai pasakydavo, kad Aušra jiems netinka, kiti – prieš pateikdami neigiamą atsakymą dar šaipėsi iš jos turimų vaikų skaičiaus.
Ji prisimena atvejį, kai darbdavys rankose laikė jos ir kito kandidato gyvenimo aprašymus ir kalbėjo: „Tu man patinki, bet esi iškritusi iš darbo rinkos, kitas kandidatas ir patirties daugiau turi, ir tarpo karjeroje pas jį nėra.“ Pašnekovė teigė, kad tuo metu norėjosi verkti, bet, supratusi, kad negalės kasdien bendrauti su tokio požiūrio vadovu, ji tik mestelėjo: „Tai jį ir priimkit“ ir išėjo.
Reikalaujama, kad dėl darbo būtų pamirštamas gyvenimas
Jau surastoje darbo vietoje Aušra susidūrė su priešišku požiūriu į šeiminius dirbančiųjų įsipareigojimus. Jos teigimu, darbe buvo sveikinami viršvalandžiai, bet neigiamai žiūrima į laisvas valandas darbuotojoms, turinčioms vaikų.
Su darbdaviu teko atsisveikinti, kai šis jai nesuteikė laisvo laiko, reikalingo paskiepyti vaikams. „Jis nuolat sakydavo, kad išeiti bus galima tada, kai visi darbai bus padaryti. Todėl galiausiai, trečią kartą perregistravusi vaiką privalomam skiepui, išėjau negavus pritarimo“, – prisimena ji, po kelių mėnesių visai išėjusi iš darbo savo noru. Tą laikotarpį ji gali apibendrinti kaip neišsprendžiamą uždavinį, kaip turėti vaikų, gauti pragyvenimui reikalingą atlyginimą ir šias gyvenimo dalis suderinti.
Moteris lengviau atsikvėpė tik radusi darbą viešajame sektoriuje. Pagaliau ji pajuto, kad į darbuotojus žiūrima pagarbiai, o lankstesnis darbo grafikas leido suderinti šeimą ir darbą. Ji teigia, kad dabar jai norisi dirbti dėl geresnių rezultatų net neskaičiuojant papildomų darbe praleidžiamų valandų.
Nėra paprasta savyje suderinti gerą mamą ir gerą darbuotoją
Šiuo metu naujo darbo ieškanti Kristina (vardas pakeistas) pasakoja, kad grįžti į senąjį darbą susilaukus trečio vaiko nebuvo paprasta. Įmonė buvo jauna ir veržli, todėl ir jos darbuotojų kolektyvas buvo analogiškas. Dažno projekto pabaiga ir pradžia buvo žymima vakarėliais, o jaunai mamai tai suteikdavo papildomų sunkumų. Anot jos, nesinorėjo atitrūkti nuo kolektyvo, bet reikėjo rūpintis vaikų reikalais – suspėti į darželius, būrelius, koncertus. Ji prisimena, kad tada teko labai blaškytis ir nuolat jaustis nepakankamai.
Be to, jos teigimu, grįžti į darbą turint mažų vaikų, yra ne tik sunku, bet ir brangu. Kristina pasakoja, kad pirmus mėnesius valandinei auklei išleisdavo daugiau pinigų, nei gaudavo atlyginimo, bet kitos išeities, anot jos, nebuvo. Močiutės toli ir joms atvažiuoti vienai dienai išeina dar brangiau, nei mokėti auklei, teigia ji. Tokia beviltiška istorija tik papildoma faktu, kad močiutė į pensiją išėjo, kai vienas anūkų jau baigė pradinę mokyklą.
Ji galvoja, kad toms, kurios iki vaikų spėjo susikurti gerą karjerą, gal ir lengviau palaikyti pasiektą lygį, bet po vaikų pasigerinti atlyginimą, darbo sąlygas ar kopti karjeros laiptais nėra paprasta. „Dažnai girdžiu – betgi pati norėjai... Nors juk vaikai tiems jaunuoliams ir hedonistams paskui pensijas generuos“, – liūdnai atsidūsta ji.
Grįžus laukia mažesnis atlyginimas
Dar viena trijų vaikų mama Julija (vardas pakeistas) nėra patenkinta valstybės garantuojamomis privilegijomis, turintiems vaikų. Jas ji įvardijo kaip labai menkas. Turintys tris vaikus iš Vilniaus miesto savivaldybės papildomai gauna 450 Eur, o moters teigimu, vien naujų mokslo metų pradžiai sunaudojama panaši suma. Darbo kodeksas dar numato galimybę trijų vaikų tėvams pasiimti po du mamadienius kas mėnesį. Moteris tuo naudotis vengdavo, nes, anot jos, darbdavio akimis, tai – visiška veltėdystė. Nors, ji teigia, kad vien suvedžioti visus tris vaikus į polikliniką gali ir dviejų dienų neužtekti. Ypač, jei vaikai turi didesnių sveikatos problemų.
Julija prisiminė, kad į motinystės atostogas išėjo, kai Lietuvos nacionalinė valiuta dar buvo litas, o iš jų grįžo pinigams jau pasikeitus į eurus. Nemaloniai nustebino „eurinis“ atlyginimas, kuris buvo perskaičiuotas tiesiog skaičiavimo mašinėle padalinus senąjį atlyginimą iš 3,45. Pašnekovė bandė sugėdinti darbdavį argumentu, kad per vaiko auginimo atostogų laikotarpį kainos irgi pakilo, bet jis tik šiurkščiai atšovė: „Bet tu gi nekėlei kvalifikacijos?“ Todėl ji prisimena, kad vaikų auginti išėjo piniginėje turėdama gana solidų vidutinį Vilniaus atlyginimą, o grįžo gaudama tik šimtu eurų daugiau negu minimumas siekiančius pinigus.
Didžiausią galvos skausmą kelia vaikų ligos
Vaistinei vadovaujanti Laura (vardas pakeistas) sakosi pagimdžiusi trečią vaiką ir be problemų grįžusi į tą patį darbą. Mamadieniais ji naudojasi drąsiai, bet per visą vaikų auginimo laiką ji nė karto nėra ėmusi biuletenio. Todėl vaikų ligos šeimai būna rimtas išbandymas, nes tada reikia dėliotis tvarkaraštį kiekvienai mamos nebuvimo namuose valandai. Būna ir taip, kad kelias valandas vaikus prižiūri tėtis, kelias valandas – močiutė, po to – samdoma auklė, o ir pati pašnekovė teigia iš darbo kartais atsiprašanti anksčiau.
Laura supranta, kad darbo laikas turi būti planuojamas į priekį ir kad nebus, kas jos pakeičia tada, kai vaikai staiga suserga, tačiau neslepia, kad kartais žongliruoti namais, vaikais ir darbu darosi sunku. Moteris priduria, kad, nieko nekeičiant, taip suktis dar įmanoma, bet norėdama palypėti karjeros laiptais, ji turėtų visai pamiršti vaikus, nes juos pamatytų tik miegančius vakarais.
„Užtai mamadieniai, kuriuos galima planuoti iš anksto, man kaip nedidelė dovanėlė kiekvieną mėnesį, padedanti sutvarkyti reikalus, kurių įprastomis dienomis nespėju, ir daugiau pabūti su vaikais“, – papildo ji.
Pašnekovės neslėpė, kad dažnai viskas priklauso nuo vadovo požiūrio. Kartais po motinystės atostogų grįžusi mama darbo vietoje jau nebesijaučia reikalinga, o kitame darbe jos vaikai nieko negąsdina. „Norint šalyje didinti gimstamumą reiktų keisti ne įstatymus, o žmonių požiūrį į mamas ir vaikų priežiūrą“, – pokalbį užbaigia ji.