– Papasakokite, kaip prasidėjo Juliaus pažintis su tenisu?
– Labai banaliai skambės, bet Julius nuo pat mažens buvo hiperaktyvus vaikas. Pamenu, išeidavome pasivaikščioti, žmonės bėga krosą, jis lekia paskui. Jis buvo visais superherojais. Jo buvo pilna visur – grindys, sofa, sienos, lubos. Galiausiai pagalvojome, kad reikia leisti į kokį nors sportą. Bet, deja, Klaipėdoje tokiems mažiems vaikams nieko neturėjome, tik nuo 5-6 metų. Paskui sužinojome, kad į tenisą priima vaikus nuo 4 metų. Tuomet Juliui buvo 3,5 metų, bet pasiskambinau treneriui ir sutarėme, kad jis pažiūrės. Tikome ir likome.
– Kada pastebėjote, kad tai ne tik Juliaus laisvalaikis, bet ir savotiška investicija į sūnaus ateitį?
– Taip toli į ateitį dar nežiūrime. Sportas yra toks dalykas, kad vieną dieną tu būni aukštumoje, kitą – gauni traumą ir tuo viskas baigiasi. Norėjome, kad vaikas būtų užsiėmęs, kad atsakingai žiūrėtų į šį pomėgį, tą ir darė. Be abejo, pirmosios varžybos, kur dalyvavome, buvo su dideliu troškimu gauti taurę. Julius pats iš savęs labai daug reikalavo. Tai davė vaisių ir jis norėjo jį dar daugiau. Mes, kaip tėvai, galėjome tik padėti.
– Kokie dabar didžiausi Juliaus pasiekimai?
– Praėjusią vasarą Amerikoje Julius laimėjo tarptautinį turnyrą. Tai yra vienas didžiausių vaikams organizuojamų turnyrų pasaulyje. Julius iškovojo pirmą vietą. Dabar pradėjome dalyvauti Europos turnyruose, kur taip pat pasiekėme finalą ir parsivežėme taurę namo. Bet reikia pabrėžti, kad labai sunku šitame amžiuje konkuruoti su vaikais, kurie per pusdienį turi tiek valandų treniruočių, kiek mes turime per savaitę. Bet kai supranti, kad vis tiek gali lygiuotis su kitais, tai mane, kaip mamą, verčia vaiką toliau skatinti sportuoti.
– Jūs keliaujate visur kartu?
– Taip. Kaip sakoma, Lietuvai talentingų vaikų nereikia. Kol gali pats vežti, tol veži. Mes negauname rėmimo, nes tai per maži, tai ne ta sporto šaka. Jei tėvai ar treneriai nededa pastangų, vargu ar gausi ką nors tam vaikui. Gal Šiaulių teniso mokykla yra labiau suinteresuota dirbti su vaikais, bet visa kita – komercija.
– Jums teko atsisakyti dalies savo gyvenimo, tiesa?
– Taip, labai didelės dalies gyvenimo. Yra varžybų grafikas, yra treniruočių grafikas. Be to, Julius ne vienintelis vaikas šeimoje. Tenka laviruoti. Bet šiandien neturime kito pasirinkimo. Manau, kad visi tėvai, kurie išleido savo vaikus į didįjį sportą, yra didvyriai. Jie tikrai labai daug duoda savo vaikams ir laiko, ir pinigų. Taigi kol kas aš dirbu vaikams, kitaip neišeina. Juokaujame, kad kaip išėjau į dekretą, taip iki šiol ir esu.
– Kiek tų kelionių būna per metus?
– Kuo tampi vyresnis, tuo turnyrų daugėja. Pradedi rinkti Lietuvos reitingo taškus, tarptautinių turnyrų taškus. Jei juose nedalyvausi, jų neturėsi. Viskas priklauso nuo tėvų galimybių, mokslų ir treniruočių derinimo. Juk jei išvyksti į tarptautinį turnyrą, iš mokyklos bent savaitei iškrenti. Taigi idealu būtų, jei pavyktų išvykti kartą per mėnesį, bet ir mokykla, ir finansai neleidžia tiek keliauti. Tarkime, dauguma rusų nebevaikšto į mokyklas, dėl to gali sau leisti keliauti iš turnyrų į turnyrus. Mes tokių galimybių neturime.
– Kaip Juliui sekasi mokslai?
– Jis dabar yra penktokas, įstojo į novatorišką verslumo klasę, kur sustiprinta matematika ir visi tikslieji mokslai. Baigė keturias klases su pagyrimu ir aukščiausiais įvertinimais. Tad kibti prie jo, kad per sportą mokslus apleido, tikrai negalima.
– Ar nereikia šiandien Juliaus įkalbinėti eiti į tenisą?
– Ne. Atvirkščiai. Bausmė yra neiti į treniruotę. Kai yra išeiginės, vis tiek prašo nuvažiuoti į teniso kortus.
– Ar tai brangus sportas?
– Labai. Kas brangiausia – pas mus nėra sporto bazės. Kortą išsinuomoti yra labai brangu, ir jei kitame sporte nuomojasi sporto salę visa komanda, čia tik vienas žmogus. Tas sudaro didžiausias išlaidas.
– Ne paslaptis, kad vaikams sunku susitaikyti su pralaimėjimais. Kaip su tuo susigyvena Julius?
– Nebūtų laimėjimų be pralaimėjimų. Tenisas yra toks sportas, kuris susideda iš klaidų. Bet pralaimėjimai verčia tobulėti. Jei tik laimėsi, neaugsi kaip sportininkas. Mes pradėjome važinėti į tarptautines varžybas, nes Lietuvoje yra per menka rinka konkuruoti tarp vaikų. Ir kai žinai, kad tu nuvažiavęs laimėsi, tenka važiuoti kur nors kitur.
– Kas padeda Juliui po nesėkmių atsigauti?
– Jie labai greitai atsigauna. Kartais ir draugystė už kortų ribų, kartais užtenka ledų porcijos, bet nuo ašarų nepabėgsi. Nesvarbu ar berniukas, ar mergaitė, ar dešimt, ar dvylika metų. Verkia visi, nes nugalėtojas tik vienas.
– Ko pati linkėtumėte Juliui ateityje?
– Be abejo, aš, kaip mama, savo vaikui noriu kuo geriausio. Jei jam seksis tenisas ir jis pasieks aukštumų, tebūnie. Bet dabar, vis tik pirmoje vietoje yra mokslai, o kaip bus toliau – niekas nežino.
– Kokių dar pomėgių turi Julius?
– Jis žaidžia šachmatais, lanko robotikos būrelį, žaidžia tinklinį, kvadratą. Visokių pomėgių turi. Patinka kompiuteriniai žaidimai.
– Julius ne vienintelis vaikas – turi sesę. Ar ji nejaučia nuoskaudos, kad tiek daug dėmesio skiriama broliui?
– Sesė sėkmingai ugdosi kitoje srityje – meno. Ji lanko teatro pamokas, baleto, gimnastikos, šoka spektakliuose. Tam irgi skiriame daug laiko ir jėgų.
– Ar įsivaizdavote, kad vaikai šitaip pakeis jūsų gyvenimą?
– Be abejo, kad ne. Bet tai ir mano įdirbis. Kažkas eina į darbą, kažkas eina su vaikais į priekį. Jei tėvai neinvestuotų, vaikai nelabai kur ir nueitų. Nors suprantu, kad dirbantiems vaikams nuvežti vaiką į varžybas ar paimti pirmą valandą iš mokyklos ir antrą pristatyti į treniruotę, yra labai sunku. Aš galiu pasidžiaugti, kad turiu tokią galimybę.
– Tai savotiška savirealizacija?
– Be abejo. Man, kaip mamai, nebeliko kito pasirinkimo.