Dabar Martynas per dar labai trumpą savo gyvenimą jau antrą kartą neteko artimo žmogaus. Vieną dieną patėvis iš Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos sulaukė žemę iš po kojų išmušusios žinios: jis neturi teisės auginti kraujo ryšiais nesusijusio Martyno.
Berniukas paimtas iš jaukių namų ir įkurdintas globos įstaigoje, glaudžiančioje be tėvų globos likusius negalią turinčius vaikus.
Pedagogai sukrėsti
„Negaliu kvestionuoti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos sprendimo. Galiu tik pasakyti, kad patėvis tikrai labai rūpinosi berniuku. Visi matėme, kad jį myli ir emocinis ryšys tarp jųdviejų stiprus“, – pasakoja Panevėžio „Šviesos“ ugdymo centro direktorius Petras Leikauskas.
Martynas – šios įstaigos auklėtinis. Jo klasės auklėtojai Olgai Venislovienei iki šiol sunku patikėti tuo, kas nutiko.
Lyg perkūnas iš giedro dangaus rugsėjo 26-ąją ją pritrenkė žinia, kad berniuką iš mokyklos pasiims nebe patėvis ir Martynas važiuos nebe namo, bet nuo šiol į juos atstoti turinčią Panevėžio specialiąją mokyklą-daugiafunkcį centrą.
„Kai man paskambino, kad bus paimtas vaikas, pati puoliau skambinti Martyno patėviui, kas čia vyksta. Jis sakė einantis į vaikų teises ir bandys dar kalbėtis. O po kurio laiko paskambino be galo nusiminęs, jog jam neleidžia ne tik vaiko globoti, bet net ir namo parsivesti“, – sakė sukrėsta pedagogė.
Atstojo tikrą tėvą
O. Venislovienė jau ketvirtus metus yra Martyno auklėtoja.
Visus tuos metus, pasak mokytojos, berniuką globojo vienas jį ir auginęs patėvis. Mama prieš keletą metų išvyko gyventi į kitą miestą, vyrui palikusi visus tris vaikus, iš kurių tik vienas, pats jauniausias, jo biologinis sūnus.
„Mes jį vadiname Martyno tėveliu, nors ir nėra biologinis tėvas. Vaikas idealiai aprūpintas: mokymo priemonės labai kokybiškos, netgi, sakyčiau, brangios. Dar ir nupirkdavo papildomų, ko mes net neprašydavome. Berniukui visą laiką būdavo įdėta užkandžių, sulčių. O dabar atsidaro kuprinytę, bet ten – nieko nėra. Jis ieško, žiūri, ką kiti vaikai išsitraukia. Ką jis iki šiol turėjo, dabar nebeturi nieko“, – su ašaromis kalba pedagogė.
Patėvį šaukia „mama“
O. Venislovienė tikina, jog Martyną ir patėvį siejo stiprus emocinis ryšys. Pedagogams buvo akivaizdu, kad juodu išties labai artimi.
„Aš net nustebau, kai kartą patėvis anksčiau baigęs darbą atėjo pasiimti berniuko, o jis, išskėtęs rankas, lėkė į glėbį šaukdamas „mama“, – kalbėdama susijaudina auklėtoja.
Anot jos, Dauno sindromą turintys vaikai labai prieraišūs, prie mylimo žmogaus prisiriša visam gyvenimui. Jie ir labai geranoriški.
Pedagogės teigimu, toks yra ir Martynas.
„Anksčiau jis buvo tikra saulytė – mielas, geras, draugiškas vaikas. Bet dabar matau, kad pasidarė piktesnis, irzlesnis, pradėjo mušti draugus, to niekada nebūdavo, kai gyveno su patėviu“, – ryškias permainas pastebi O. Venislovienė.
Nors berniukas jau mėnesį iš mokyklos grįžta nebe į namus, o į globos įstaigą, patėvis nenutraukė ryšių su Martyno pedagogais.
„Turime savo klasės uždarą grupę, keliu nuotraukas iš mūsų veiklų, ir Martyno tėvelis visada reaguoja padėkodamas: ačiū už akimirkas“, – pasakoja auklėtoja.
Turėjęs viską liko be nieko
Pasak O. Venislovienės, Martyno patėvis – tikras tėčio pavyzdys. Pedagogė tvirtina apie šį rūpestingą vyrą galinti atsiliepti tik pačiais geriausiais žodžiais.
„Tėtis dirbantis, bet kai paskambindavome, kad berniukas susirgo, viską metęs iš karto lėkdavo į mokyklą. Labai labai rūpestingas vyras. Per mokinių atostogas, kai pats negalėdavo visą dieną jo prižiūrėti, berniuką nuveždavo pas savo tėvus – netikrus jo senelius. Martynas turėjo namus, brolį, jaukų ir ramų gyvenimą. Patėvis su abiem berniukais ir pasivaikščioti išeidavo. Matydavo žmonės juos visus tris Senvagėje ar žaidimų aikštelėje. O dabar Martynas nebeturi nieko. Liko benamis. Man šita istorija tokia baisi. Be ašarų net negaliu apie tai kalbėti. Įsivaizduokite, kaip per vieną dieną sugriūna vaiko gyvenimas“, – pasakoja auklėtoja.
Posūnio nepaliko
Martyno namais jau visą mėnesį esanti Panevėžio specialioji mokykla-daugiafunkcis centras, pasak jo direktorės Dainės Šilienės, turi licenciją teikti trumpalaikę, iki pusantrų metų, socialinę globą neįgaliems vaikams, likusiems be tėvų globos.
„Mes vaikų nesirenkame, juos paskiria Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Mums paskambino, kad esame nustatyti globėjais, ir atvežė berniuką“, – pasakoja D. Šilienė.
Anot jos, Martynas dėl genetinio sutrikimo mažai kalba, tačiau naujoje vietoje jaučiasi gerai, žaidžia su bendraamžiais.
Jį nuolatos lanko patėvis.
„Patėviui neturime jokių priekaištų. Jei tik jam paminim, kad kažko reikia, lekia tą pačią minutę. Kai berniukas buvo atvežtas pas mus, prašėme drabužėlių, sakėm, gerai bus ir tie iš stalčiaus, kuriuos jau nešiojęs. Bet nupirko ir naujų drabužių vaikui, ir higienos priemonių, vaistų, tepaliukų, kremo, žodžiu, visko. Jis tikrai geras žmogus, dažnai ateina. Lanko vaiką, nuperka jam visko, ko reikia, ir gardėsių atneša. Kai reikia išsiskirti, vaikas nuliūsta, tarsi norėtų kartu eiti. Patėviui nėra uždrausta bendrauti, bet globoti negali. Aišku, kad toje situacijoje kenčia vaikas“, – kalbėjo D. Šilienė.
Sūnų prisiminė po poros savaičių
Kol kas, pasak direktorės, berniukas nelabai susigaudo, kas nutiko. Kai dažnai mato jį lankantį artimą žmogų, pasikeitusi aplinka negalią turinčiam vaikui atrodo tarsi atrakcija.
„Nauja aplinka, nauji žaislai, interaktyvios grindys, visi kalbina, už rankos vedžioja – jam daug veiklos. Kasdien pas mus yra ir daugiau vaikų, bet savaitgaliais jis lieka vienas, tik su darbuotojomis. Gerai, kad tada ateina ilgiau pabūti patėvis, atsiveda ir broliuką“, – pasakojo D. Šilienė.
Tačiau apie Martyno mamą direktorė kalba kur kas lakoniškiau.
Nors berniukas globos įstaigoje apgyvendintas rugsėjo 26-ąją, mama pirmą kartą paskambino juo pasidomėti tik spalio 9-ąją. O aplankyti susiruošė dar po geros savaitės – spalio 17-ąją.
„Visą laiką tik patėvis berniuku rūpinasi“, – patvirtina direktorė.
Svetimus augino kaip savus
Su Martyno patėviu susisiekėme jo darbo metu. Net ir praėjus daugiau nei mėnesiui nuo tos baisios dienos, kai berniukas atsidūrė globos įstaigoje, panevėžietis neįstengia apie tai kalbėti nesijaudindamas.
Vyras pasakoja prieš maždaug penketą metų likęs vienas su trimis vaikais. Iš jų tik jauniausias – jo biologinis sūnus. Martynas ir šeimos vyresnėlė jo sesutė – kadaise mylėtos moters vaikai.
„Jų mama išvažiavo dirbti į kitą miestą ir ten pasiliko. Nuo tada Panevėžyje likau su trimis vaikais. Juos vienas ir auginau“, – pasakoja panevėžietis.
Vyro su vaikais gyvenimas tekėjo ramia vaga. Vyresnėlė baigė mokyklą Panevėžyje ir išvyko gyventi pas mamą.
Tačiau ilgą laiką kartu negyvenusių mamos ir dukros santykiai, panašu, pasiekė tokį lygį, kad teko įsikišti vaiko teisių apsaugos specialistams.
„Kai mamai kilo problemų su dukra, susidomėjo vaikų teisės. O tada paaiškėjo, kas jos sūnų augina ne pati, o aš. Dabar jai laikinai apribotos teisės į vaikus. Ji netgi pasirašė raštą, kad Martyną perleidžia mano globon. Jau tvarkiausi globos dokumentus, bet staiga vaikų teisės sako: ne, ačiū, tu negali būti Martyno globėju – mes paimame vaiką“, – pasakoja berniuko patėvis.
Pasivijo praeitis
Kliūtimi toliau rūpintis Dauno sindromą turinčiu Martynu tapo panevėžiečio praeitis.
Vyras neslepia, jog 2016-aisiais buvo nuteistas.
„Įvyko namuose buitinis konfliktas su vaikų mama. Gavau viešųjų darbų. Pasirodo, pagal tą straipsnį negaliu būti globėju, todėl ir paėmė Martyną. Savo sūnų galiu auginti, o svetimo vaiko – ne“, – pasakoja pašnekovas.
Nors Martynas nėra jo biologinis vaikas, vyras tvirtina mylintis jį kaip savo kraujo sūnų.
„Pasiimti berniuko į namus man neleidžiama, todėl jį lankau. Labai norėčiau, kad leistų bent kelioms valandoms nusivesti į vaikišką spektakliuką, filmą. Martynas man kaip savas. Matau jį kaip savo sūnų, nors nesu nei tėvas, nei globėjas. O kaip kitaip gali būti, jei su jo mama suėjome gyventi, kai Martynui buvo vos metukai. Nuo tada augo mano akyse. Kai ji išėjo, Martynas buvo dar darželinukas“, – kalba panevėžietis.
Vyras neslepia: žinia, kad Martynas bus paimtas, išmušė iš vėžių.
Kaip gelbėjimosi šiaudo panevėžietis griebėsi net advokatų, tikėdamasis dar iškovoti teisę tapti oficialiu berniuko globėju.
„Advokatas pasakė, kad situacija beviltiška – besibylinėdamas daug pinigų išleisiu, bet nieko nelaimėsiu. Dabar belieka Martyno mamai tvarkytis, kad bent jai berniuką grąžintų“, – viliasi panevėžietis.
KOMENTARAS: Negali būti teistas už tyčinius nusikaltimus
Žaneta Ginaitė, Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja
Vaiko teisių gynėjams aiškinantis jautrias ir sudėtingas situacijas vaikus auginančioje šeimose, o ypač priimant sprendimus dėl vaiko globėjo parinkimo – prioritetas visada yra vaiko interesai.
Kai šeima dėl išgyvenamos krizės nėra pajėgi tinkamai pasirūpinti vaiku arba vaikas likęs be įstatyminio atstovo priežiūros ir esant būtinybei perkelti vaiką iš šeimos, vaikas dažniausiai patenka į artimo žmogaus ar globėjo šeimą. Parenkama šeima, kuri gali geriausiai atliepti konkretaus vaiko fizinius ir emocinius poreikius.
Tik išskirtiniais atvejais vaikas gali būti perkeltas į globos instituciją. Kartais tai yra situacijos, kai tik taip pavyksta geriausiai užtikrinti ypatingų poreikių vaiko raidai tinkamą aplinką. Taip nutiko ir minimoje situacijoje.
Visada reikšminga vaiko nuomonė, kai dėl savo amžiaus ir raidos vaikas ją gali išsakyti. Ši nuomonė ypač svarbi, kai sprendžiamas vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas, globėjo skyrimas. Vaiko teisių gynėjai kiekvienu atveju vaiko nuomonę įvertina, o esant poreikiui pasitelkia psichologus, kad padėtų vaikui šią nuomonę suformuluoti.
Taip pat svarbu paminėti, kad po glaustu globėjų pareigų apibrėžimu telpa labai daug svarbių užduočių šiam žmogui – būtini gebėjimai, žinios ir net asmeninės savybės. Siekiant apsaugoti vaiko interesus, vaiko globėjas parenkamas atsižvelgiant į jo asmenines savybes, sveikatos būklę, jo sugebėjimą būti globėju bei santykius su netekusiu tėvų globos vaiku ir vaiko interesus, pretenduojantis tapti globėju negali būti teistas už tyčinius nusikaltimus.
Ypač atsakingai globėjas parenkamas, kai vaikas turi tam tikrų sveikatos ar raidos sunkumų, dėl kurių jam būtina užtikrinti ypatingą priežiūrą ar gebėti taikyti specialius ugdymo metodus, būti pasiruošus gilintis į situaciją, edukuotis, kad galėtų padėti vaikui.
Tėvams visada išlieka galimybė susigrąžinti vaiką į savo šeimą. Tėvai visada gali pasiekti šį tikslą, jeigu jie stengiasi, priima pagalbą ir keičia savo gyvenimo būdą, išsprendžia kitus sunkumus.
Kadangi pagalba vaiko mamai buvo teikiama, ją gauna ir šiuo metu, pirmiausia siekėme išsiaiškinti, kiek teikiama pagalba yra efektyvi bei padėti atkurti ryšį su vaiku.
Laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į šeimą, kada ji su teikiama pagalba jau yra išsprendusi savo sunkumus.
Laikinoji globa nustatoma savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, pagal vietą, kurioje gyvena vaiko šeima. Vaiko globa pavedama globėjui, šeimynai arba globos centrui, apgaubiant jį rūpesčiu bei šiluma.