Plateliškiai tikriausiai jau spėjo susipažinti su naujuoju parapijos dvasininku ir patirti, kad abu broliai – itin skirtingi savo būdu, tačiau pabendravus su jais tampa aišku, kad abu vienija karštas tikėjimas ir noras tarnauti Dievui.
– Retas atvejis, kad šeimoje net du broliai pasirenka kunigo kelią. Tikriausiai dėl to sulaukiate nemažai dėmesio?
Klemensas: – Mums patiems tai neatrodo reta. Jau Evangelijoje, kur kalbama apie apaštalų pašaukimą, minimos, bijau sumeluoti, ar ne trys brolių poros. Toks gražus sutapimas, kad jei kviečia vieną brolį, pasišaukia ir kitą. Ši evangelinė dvasia praėjus dviems tūkstančiams metų atsikartoja ir šiandien. Ir žiūrint mūsų vyskupiją šiais laikais, tai oi kiek galim privardinti brolių kunigų: ir Degučius, ir Jonauskus, ir Ačus, ir Leščiauskus, ir Daugėlas.
Paulius: – Bet nori nenori, to dėmesio gaunam. Ir dabar plateliškiai sutrikę atrodo, nežino, į kurį kreiptis – į brolį ar į mane.
Klemensas: – Esame kartu jau tarnavę Mažeikiuose, bet ten didesnis miestas ir gal tas dėmesys mažesnis buvo. O tokioj nedidelėj vietovėj kaip Plateliai jau pačiai kunigystei ir bažnyčiai dėmesys yra didesnis. Čia viskas kiek kitaip.
– Papasakokite apie savo vaikystę, kaip formavosi jūsų pašaukimas?
Klemensas: – Mes užaugome išskirtinai katalikiškoje šeimoje. Sekmadieniais važiuodavom į mišias Papilėj, nes mūsų tėviškėje Ventoje bažnyčios dar nebuvo. Atsimenu, kaip šviesios atminties vyskupas Vaičius visada kreipdavosi į jaunus vyrus su raginimu pasvarstyti, ar nejaučia širdy pašaukimo. Kartais paklausdavau pats savęs, gal šitas klausimas man yra skirtas.
Reikia paminėti ir pirmąjį Ventos kleboną šviesios atminties Domininką Giedrą, kuris irgi laikas nuo laiko tarsi paragindavo pamąstyti. Kažkokių ypatingų žingsnių ta linkme jis gal ir nedarė, bet savo pavyzdžiu, savo darbu įtakos vis tiek turėjo.
Mano atveju pašaukimas į kunigystę nebuvo kaip koks ypatingas antgamtinis reiškinys ar vidinis sukrėtimas, jis formavosi palaipsniui. Kartais žmogus gali ir iš nevilties pasirinkti šį kelią, bet tam yra kunigų seminarija, 6–7 metai joje, kad išsigrynintum ir atsakytum sau į klausimą, kodėl planuoji tapti kunigu.
Paulius: – Buvau gal 4-oj klasėj, kai parašiau, kad užaugęs noriu būti kunigu. Mūsų šeima nebuvo kažkokia išskirtinė, tiesiog mama buvo tikinti. Klemensas nepaminėjo, kad kai Ventoj atsidarė maldos namai, jis buvo zakristijonas juose, nors tada ėjo ar ne į 7-ą klasę. Galima sakyti, mes Ventoj buvom lyg tokie profesionalai prie altoriaus (juokasi – aut.). Patarnaudavau ir aš, ir draugai – mūsų susirinkdavo gal 15. Tai atrodė taip natūralu. Mokykla, kiemas, tada namų darbai ir 18 valandą – Mišios. Gyvenime taip nebuvo, kad nenueitume į jas.
– O kuris pirmasis įstojot į seminariją?
Klemensas: – Paulius baigęs 9-ą klasę įstojo į Telšių licėjų. Ir sutaną apsivilko jis pirmas. O aš, kai būdamas 12-oj klasėj pradėjau garsiau kalbėt apie kunigystę, vis išgirsdavau paraginimų neskubėti, įstoti į universitetą, pamatyti gyvenimo. Nusprendžiau paklausyti, įstojau į Karo akademiją, bet jos nebaigiau. Pamačiau, kad ta sritis ne man, ir jau po metų pasirinkau studijas kunigų seminarijoje.
– Pauliau, ar nebandėt atkalbėti jaunėlio brolio?
Paulius: – Ne, priešingai – džiaugiausi jo pasirinkimu. Mūsų ryšys labai stiprus. Kažkas rikiuoja iš viršaus, kad mūsų keliai vis susipintų. Buvo vaikystės etapas, kai augom kartu, tada šiek tiek atitolom, nes buvo studijos, buvo metas, kai Klemensas buvo išvykęs studijuoti į Romą, į Veneciją. Po to buvom paskirti abu tarnauti Mažeikiuose, dabar vėl laimė abiems būti Plateliuose. Esam vienas kito pastiprinimas. Aišku, reikalui esant gali ir į kitus pasiremti, bet tas broliškumas, kraujo ryšys duoda savo.
Klemensas: – Šeimoje buvome pratinami gerbti kito žmogaus pasirinkimą, todėl nei aš Pauliui stengiausi kažką įpiršti, nei jis man. Ir kai pasakiau mamai, kad stosiu į seminariją, ji pasakė, kad ką bepasirinkčiau, svarbiausia mylėti tai, ką darai. O jeigu ateini kažką atlikti tik iš pareigos, tuokart ir žmonės pajaus, kad esi tik amatininkas. Iš kitos pusės – ir pats jausies nelaimingas.
K. Jaraminas: „Savo nuomonės kišimas ir šiandien mums yra svetimas. Buvom mokinami nuo pat mažumės gebėti savarankiškai priimti sprendimą ir žinoti, kad už tą sprendimą turėsi prisiimti atsakomybę“.
– Jūsų klausantis atrodo, kad jums nuo mažumės lyg savaime likimas klojo kelią į kunigystę. Ar buvo iššūkių tame kelyje?
Klemensas: – Iššūkių kiekvienas patiriame kasdien. O jei klausiat apie pašaukimo, tapatybės krizę... Nežinau, bent jau man asmeniškai neteko su tuo susidurti. Gal dėl to, kad neskubėjau į seminariją, spėjau išsigryninti, ar man patinka tai, ką ketinu daryti.
Paulius: – Kiekvienam jaunuoliui pabūti metus seminarijoje jau didelė branda būtų. Man teko tą išbandyti dar anksčiau. Kai patekau į licėjų, buvau 15-os ar 16-os metų. Dabar, kai pasižiūriu tų dienų nuotraukas, pats sau visiškai vaikas atrodau. Pamenu, išvažiavo mama ir brolis, o man taip graudu paliko... Bet užteko valandos ar dviejų, kad įsijausčiau į naują aplinką. Turėjau daug pažįstamų, buvau labai komunikabilus, todėl nebuvo tas sunku.
Aš taip pat nežinau, ką reiškia kryžkelė pašaukime. Galiu drąsiai sakyt, kad man nėra buvę tokių apsisprendimo momentų. Tie, kurie su tuo susidūrė, arba metė seminariją, arba vis tik pasiliko, bet dabar nėra laimingi kunigystėje.
Klemensas: – Mums seminarijoje pirmas rekolekcijas vedė šviesios atminties tėvas Stanislovas. Kaip šiandien prisimenu jo pasakytą mintį, kad būdami kunigais kiekvieną dieną atsikėlę ryte turėsim apsispręsti už kunigystę. Mano supratimu, kiekvieną rytą tai gali būti kaip tam tikros kryžkelės įveikimas. O kai įsigilini į tėvo Stanislovo gyvenimą, dėkoji apvaizdai, kad mes nepatyrėm tokių išbandymų. Jis išgyveno represinį laikotarpį, kada iš kunigų stengtasi atimti viską, ką įmanoma atimti. Išskyrus viltį. Galbūt dėl to ir suformulavo tą sakinį, kad kiekvieną dieną reikia apsispręsti už kunigystę.
Paulius: – Yra žmonių, kurie dirba prie kasos ar fabrikuose, vairuoja vilkikus ar kasdien remontuoja kelius ir grįžę po darbo vakare, susiėmę už galvos, sako – ir vėl rytoj keltis į tą darbą... O man kunigystė yra kaip Dievo dovana. Aišku, vakarais irgi būni žmogiškai pavargęs, bet koks džiaugsmas persižegnojus ir sukalbėjus maldą eiti ilsėtis, o rytą pakilus ir vėl pasimeldus pradėti naują dieną. Manau, tą patį gali pasakyti ir tie, kurie yra pašaukti šeimai: jie atsikelia, pamato vyrą ar žmoną, vaikus, ir toks gerumas širdy... Kiekvienam sava dvasinė duotybė.
– Jūsų vietoje kitas pabudęs gal pamąstytų: ir vėl į tą šaltą bažnyčią, ir vėl ateis gal kokios 5-ios bobutės – kam visa tai, kokia prasmė?!
Paulius: – Tą patį ryte gal pagalvoja ir kelininkas ar statybininkas, kiekvieną dieną dirbantis šaltyje. Arba ar šalta žvejams, kurie veržiasi į poledinę žūklę? Jie sako, kad nėra prasto oro, tik prasta apranga. Aš dar pridurčiau, kad gali būti ir prastas nusiteikimas arba blogas specialybės pasirinkimas, jei kasdien tenka save plėšyti į kelias dalis.
Klemensas: – Mano supratimu, kunigystė tada yra graži, kai tu suvoki, jog ne pats kažkokio rezultato sieki, bet kad esi įrankis Dievo darbams. Vieną dieną galbūt į Mišias ateis tik 5 žmonės, bet kitą kartą susirinks tiek, kad pranoks visus tavo lūkesčius. Taip, čia, Plateliuose, šalta bažnyčia, o Mažeikiuose ir Plungėje – šilta. Nežinai, kur pakvies Dievas tave bendradarbiauti.
Be to, kunigo darbotvarkėj nėra tik Mišių aukojimas ir sakramentų teikimas. Pavyzdžiui, šiandien pusę dienos praleidau mokykloje su jaunimu. Esu ne tik mokytojas, bet ir tikėjimo liudytojas, nes vaikai į mane žiūri kaip į tą, kuris yra iš bažnyčios. Ir mano pagrindinis darbas ten yra liudyti Kristų. Kokia forma tą darysi, jau tavo kūrybiškumo reikalas. Kaip apaštalas Petras gražiai sakė, turim būti pasiruošę įtikinančiai atsakyt kiekvienam klausiančiajam apie mumyse gyvenančią viltį. Nuo to ir prasideda kunigiškas rytas bei diena.
– Papasakokite daugiau apie savo darbą mokykloje, kaip šiuolaikiniai vaikai priima jūsų dėstomas tikėjimo tiesas?
Klemensas: – Filosofas Maceina yra pasakęs, kad kiekviena karta turi vidinį kažko aukščiau ilgesį. Kadangi dėstau tikybą, mano noras yra, kad pamoka visada prasidėtų trumpa malda. Bet kartais būna, jog užsiplepam ir pradedam pamoką nuo kitų dalykų, ir tada vaikai klausia – o kur malda? Juk jeigu jie nematytų nė mažiausios prasmės maldoje, tik džiaugtųsi praleidę tą pamokos dalį.
– Galų gale, gal net tikybos nesirinktų.
Klemensas: – Kaip bebūtų, Lietuva yra katalikiškas kraštas, ir tėvai nori, kad vaikai įgytų tikėjimo patirties. O kai kiti sako, kad jų vaikai užaugę galės pasirinkti, ar pasikrikštyt, jiems atsakau nepiršti ir anglų kalbos – gal suaugę jų vaikai norės išmokti, pavyzdžiui, kinų kalbą? Arba kam vaikams ta matematika – gal suaugę nuspręs, kad ji visai jiems nereikalinga.
Paulius: – Vaikai yra žingeidūs, ir jei to žingeidumo nepatenkina tradicinės vertybės, prasideda visokie ieškojimai. Taip žmonės susižavi visokiom jogom, pradeda žaisti pagonybę ir panašiai. Turiu pažįstamų, kurie sako, kad joga jiems atstoja visą dvasinį pasaulį, bet tik prasideda kokios sveikatos problemos, kitokios krizės, tuoj skambina ir prašo pasimelsti už juos. Tokiais atvejais taip ir norisi pasakyti jiems, kad gal reikėtų suintensyvinti jogą – gal ji padėtų.
Arba Klaipėdoj kai dirbau, pasitaikydavo tokių, kurie sakydavo, neva kam eiti sekmadienį į Mišias, užtenka nuvažiuoti prie jūros, apkabinti medį. O, pasirodo, jau metus nėra matę nei tos jūros, nei prie to medžio buvo...
– Klemensai, jūs Plateliuose jau treti metai, o Paulius čia tik apšyla kojas. Nepaisant to, bet kurią dieną gali ateiti žinia vėl krautis daiktus ir keliauti į kitą parapiją. Turėtų būti sunku nuolat taip gyventi: kur bebūtum – tik laikinai?
Klemensas: – Jau seminarijoje kiekvieną pusmetį turėjome gyventi vis skirtingame kambary su skirtingais žmonėm, taip buvom pratinami prie kunigo gyvenimo. Tame kilnojime yra ir pliusų, ir minusų. Gerai, jei tau pavyko pakliūti į tokią terpę, kur širdis dainuoja, o juk gali būti paskirtas ir ten, kur nejauti tos vidinės harmonijos. Tada džiaugsiesi perkeliamas.
O jeigu pasiduodi vidinei pagundai ir atkeltas į kokią parapiją pamąstai – nu dabar tai aš čia parodysiu, viską transformuosiu, perkeisiu, išblizginsiu... Tada kunigas gali užstoti net ir patį Dievą. Reikėtų nepasiduoti šiai pagundai ir leistis į nuotykį, pasakyti sau, kad kiek reikės, tiek čia pabūsi, o kai Dievui ims atrodyt, kad ką galėjai padaryti, tą jau padarei, bus metas keliauti kitur.
Paulius: – Esu tarnavęs nemažai parapijų: keliose Klaipėdoje, Rietave, Plungėje, Gargžduose, Ventoje, Mažeikiuose, dabar esu čia – Plateliuose. Ir man kraustymasis – tik atstumų klausimas.
Su būtinybe laiks nuo laiko keisti gyvenamąją vietą susiduria ne tik kunigai. Antai vienas pažįstamas susituokė, pasistatė namą Klaipėdos priemiestyje, pakrikštijo vaiką, sako – dabar tai gyvensiu, bet staiga buvo paskirtas dirbti į Vilnių. Tokiu atveju keisti gyvenamąją vietą yra labai sunku, o mano namai yra ten, kur mano daiktai ir kasdienė kunigo knyga – brevijorius.
Kunigas neturi būti šou vedėjas, kuris ateina palinksminti, pašokdinti. Kunigas turi skelbti Dievo žodį, net jeigu jo pasiklausyti ateina tik vienas parapijietis. Galbūt nėra lėšų bažnyčios remontui, tačiau tos senosios bažnytėlės yra labiausiai mylimos žmonių, o naujosios, modernios – lyg be dvasios.
– Kas jau kas, o jūsų aptarnaujamos Platelių ir Beržoro bažnyčios tikrai gali pasigirti ta ypatinga dvasia, puoselėta tikinčiųjų ne vieną amžių.
Klemensas: – Man asmeniškai Plateliai yra unikali patirtis, nes šiemet minima 500 metų sukaktis, kai pirmą kartą paminėta Platelių parapija. Kaip ir mokiniams sakau, tai yra svaiginanti istorija. Ir tu esi tos istorijos tesėjas, tau duota toliau tęsti tą darbą – priimu tai kaip didelę atsakomybę. Pavyzdžiui, Mažeikių parapija neseniai minėjo 30-ies metų sukaktį. O čia – 500 metų. Pačiai bažnyčiai kaip pastatui 280 metų, o ji dar net nepabaigta. Ir tai – jau 4-oji bažnyčia Plateliuose. Įsivaizduojate, koks pamaldus kraštas.
Negalime pamiršti ir to, kad visai šalia yra buvęs Šuazelių dvaras. Ir kai aukodamas Mišias matai ant taurės pado parašyta, jog tai Šuazelių dovana parapijai, arba kai zakristijonas tau paruošia vieną ar kitą arnotą, kuris yra įtrauktas į kultūros paveldo sąrašą... Visi šie dalykai negali nejaudinti ir nedaryti įspūdžio.
– Įdomus ir tas faktas, jog plateliškiai neprisimena, kada jų parapijoje buvo net du kunigai. Kaip dalinatės pareigomis?
Klemensas: – Tai kad nėra ir ko dalintis. Man tenka visi klebono rūpesčiai, o Pauliui skirtas pagalbininko vaidmuo. Jei reikia laidoti, Paulius eina laidoti, o man štai pamokos mokykloj šiandien buvo.
Paulius: – Turiu pasakyti, kad labai žaviuosi broliu. Pavyzdžiui, daugelyje bažnyčių Mišios aukojamos tik sekmadieniais, o Plateliuose – kasdien 17 valandą. Daugeliui įspūdį daro ir tai, kad Platelių ir Beržoro bažnyčios šiltuoju metų laiku nuo ryto iki vakaro yra atrakintos. Gali bet kada užeiti ar net užbėgti nuo lietaus pasislėpti. Negali žinoti – gal būtent tada ateis pas tave Dievas, prabils į tave. Daugelis kunigų dabar bijo – visur kameros, užraktai...
Klemensas: – Vos tik paskirtas čia dirbti ir sėdėdamas šitam kambary prie stalo pakėlęs akis pro langą vis matydavau, kad nuo gegužės pradžios, kai pradeda važiuoti lankytojai į Platelius, tai du, tai trys žmonės eina į bažnyčią ir randa ją užrakintą. Mano manymu, evangelizacija nebūtinai turi vykti vien tik žodžiais. Nuo senų laikų, kada žmogus nebuvo tiek raštingas, jam kalbėjo ir bažnyčioje pamatyti vitražai, ir freskos. Taip ir šiandien kiekvienas prašalaitis turi turėti galimybę užeiti į bažnyčią. Ir nebūtinai ten atsistojęs kunigas turi pamokslauti. Žmogui reikia leisti pačiam išgyventi tiesioginį santykį su Dievu. Kunigas kartais gali tam net trukdyti.