Tikriausiai daugelis istorijų, susijusių su vėliau vykdoma savanoriška veikla, prasideda nuo asmeninės patirties. Taip nutiko ir G. Juškienės atveju. 5-erius metus lietuvė su šeima – vyru ir dviem dukrelėm – gyveno Berlyne. Giedrę kankino daugeliui emigrantų pažįstamas vienišumo jausmas, prisidėjo ir kalbos barjeras. Negana to, mažiausiajai dukrelei tuomet buvo vos 5 mėnesiai, o pažįstamų mamų aplink nebuvo. Svetainėje „Namų mama“ Giedrė atvirai rašo, kad niekada nėra dirbusi sudėtingesnio darbo nei kasdien būdama mama.
„Ieškojau bendrystės jausmo, kartu norėjau laiką praleisti prasmingai, atrasti bendraminčių – naujų žmonių sutikdavau, bet traukė su kažkuo aptarti motinystėje kylančius iššūkius. Kažkokiame forume atradau organizaciją „Supermamas Berlin“. Pasidomėjau ir ėmiau joje savanoriauti – tapau taip vadinama padedančiąja mama. Ką darydavau? Eidavau pas mamas, kurios neseniai buvo pagimdžiusios, neturėdavo šalia šeimos, draugų ar ieškodavo bendrystės ir pagalbos sunkiu laikotarpiu, kalbėdavausi su jomis, atnešdavau šilto maisto“, – pasakoja Giedrė.
Šią idėją, dviejų mergaičių mamos pažintą Berlyne, sugalvojo šveicarai. Akušerės, kurios įprastai turi labai glaudų ryšį su gimdyvėmis mamomis, matė šioje srityje nišą – specialistai suprato, kad palaikyti nėščias ar ką tik pagimdžiusias moteris, neturinčias patikimo artimųjų rato ar saugios aplinkos, labai svarbu. Nors pirmoji tokia organizacija buvo įsteigta Šveicarijoje, vėliau idėją pasiskolino ir vokiečiai, belgai, austrai, galiausiai Giedrė ją atvežė ir į Lietuvą.
„Mintis, kad pagalbos kai kurioms mamoms reikėtų ir Lietuvoje, gimė netikėtai. Jausdama poreikį ir vis dar gyvendama Berlyne, užsiregistravau į Lietuvoje vykstančius nuotolinius pogimdyvinės dulos kursus. Mokymai baigėsi, bet liko ta mamų entuziasčių grupė, su kuria palaikydavome ryšį. Joms ir pristačiau savo idėją, nes iš esmės tai glaudžiai susiję su dulų veikla“, – šypteli pašnekovė.
Vis dėlto Giedrė prisimena konkretų momentą, paskatinusį imti ir įkurti organizaciją „Namų mama“.
„Po truputį ėmiau galvoti apie grįžimą į Lietuvą. Tuo metu dar lankiau kitus – amerikietiškus – dulos kursus. Pasirinkimus, be abejo, lėmė ir mano asmeniniai gyvenimo iššūkiai, bet tuo pat metu nutiko baisi tragedija Kaune, kai mama su 5 dienų kūdikiu nušoko nuo tilto. Po šio įvykio man atėjo didžiulis vidinis suvokimas – kas kitas imsis spręsti problemas, jei ne mes patys? Tad iš pradžių priėmiau vidinį sprendimą pati, o vėliau paklausiau ir bendraminčių – kas drauge? Prie manęs prisidėjo Edita, esame bendraįkūrėjos. Taip pat šiuo metu darbuojasi kitos kilnius darbus atliekančios savanorės – Elvyra, Rasa, Agnė, Ingrida“, – sako Giedrė.
Vedinos asmeniniais išgyvenimais, pačios būdamos mamos ir eidamos dulų keliu, bendraudamos su mamomis, matydamos jų iššūkius ir norėdamos pokyčių, moterys veiklą ėmė vystyti Lietuvoje 2022 m.
Kokioms mamoms teikiama pagalba?
Anot Giedrės, ne visoms būsimoms ar neseniai pagimdžiusioms mamoms prireikia pagalbos. Daugelis moterų sulaukia palaikymo iš vyro, šeimos, bičiulių. Vis dėlto nemažai mamų susiduria ir su iššūkiais ar situacijomis, kai neturi į ką kreiptis.
„Lankomos mamos – kitaip jas vadiname lepinamomis mamomis – įprastai susiduria su vienokiais ar kitokiais sunkumais. Pavyzdžiui, jos neturi artimo rato, su kuo būtų galima pasikalbėti, nepalaiko vyras ar likusi šeima, taip pat tai aktualu moterims, esančioms emigracijoje ir neturinčioms draugų. Svarbu suprasti, kad nesi viena. Taip pat gali kreiptis ir nėščioji, jeigu jai yra gulimas režimas – ji susiduria su iššūkiais, jaučia nerimą ir ieško mamų, kurios išgyveno tą patį. Esmė – susirasti bendramintę, kurios išgyvenimai panašūs. Taip formuojasi saugi aplinka“, – vardija organizacijos įkūrėja.
Kitas ir, kaip sako Giedrė, pagrindinis niuansas, kuriuo rūpinasi „Namų mama“ – po gimdymo suorganizuoti mamai pagalbą, atnešti šilto maistu, suteikti dėmesį, rūpestį, pabūti su ja išklausyti.
„Aš pati eidavau pas tokias mamas, tad žinau, kaip tai svarbu – net ir tas šiltas maistas kartais duoda labai daug. Kol kūdikiui sueina 6 mėnesiai, galima mamoms padėti tokiu būdu“, – tikina moteris.
Dalis mamų, turinčių vaikų iki 2-3 m., ieško su kuo pasivaikščioti, išgerti kavos – jei nėra artimos aplinkos arba draugių, „Namų mama“ suras padedančiųjų mamų, kurios palaikys kompaniją.
„Vis tik dažniausia priežastis, kodėl mamos registruojasi pas mus – tai vienišumo jausmas“, – akcentuoja Giedrė.
Jau kreipėsi daugiau nei 90 lepinamų mamų
Veikla, sako pašnekovė, savanoriška, lepinamos mamos pagalbą taip pat gauna nemokamai.
„Padedančios mamos taip pat užsiima veikla iš altruistinių paskatų, neatlygintinai neša tiek maistą, tiek teikia emocinį palaikymą“, – teigia G. Juškienė.
Per 2 metus, anot jos, kreipėsi apie 90 lepinamų mamų. Nėra mėnesio, kada neužsiregistruotų nei viena lepinama mama, sako Giedrė.
„Būna 1-2, kartais – 5-6 per mėnesį. Tad tokių mamų tikrai atsiranda. O padedančių mamų yra arti 400. Šios savanorystės modelis toks – padedanti mama neįsipareigoja lankyti kiekvienos užsiregistravusios lepinamos mamos savo mieste, o žiūri pagal savo galimybes. Ar ji tuo metu gali, ar patogu? O gal situacija pažįstama, pergyventa ir mama nori savo patirtimi pasidalinti su iššūkiais susidūrusia moterimi? Tam turime klausimyną – čia surašyta kiekvienos lepinamos mamos situacija“, – tikina „Namų mamos“ idėją į Lietuvą atvežusi moteris.
Giedrė prisipažįsta, kad pati nebuvo lepinama mama. Nepaisant to, padedant kitoms, kuriami abipusiai mainai. Anot moters, atliekant savanorystę jaučiamas vidinis pasitenkinimo jausmas, kad savo veikla prisidedi prie geresnės visuomenės kūrimo, o tai kelia savivertę ir pasitikėjimą savimi.
„Mano dukrai tuo metu buvo 5 mėnesiai. Turėjau būti psichologiškai stipri, kitaip nebūčiau galėjusi teikti pagalbos – kaip sakoma, negali duoti, kai reikia padrąsinimo pačiai. Įdomu tai, kad lepinama mama paskui dažnai tampa ir padedančia mama, vyksta savotiški mainai. Tik taip susikuria stipri, palaikanti bendruomenė“, – šypteli Delfi pašnekovė.
